Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: gulbis, spragčioti, sproga.

Antraštė:

gul̃bis

Straipsnelis:

žr. gelumbė

Šaltinis:

Топоров ПЯ E–H, 273–275

Antraštė:

gulbis

Reikšmė:

Schwan

Straipsnelis:

žr. grožis

Šaltinis:

Kiparsky 1966, 77–78

Antraštė:

gul̃bis

Straipsnelis:

Prasl. kъlpь ‘gulbė’ turi tokių refleksų slavų kalbose: s.-kr. ку̑п, kuf, guf ‘gulbė’, r. колпик ‘pelikanas’, kaš. kełp ‘gulbė’ luž. a. kołp ‘t. p.’. Paralelės rodo išlikusią seną baltų-slavų reikšmę ‘gulbė’, lie. gul̃bis, la. gulbis ‘t. p.’, kurios su slavų formomis sutampa ir morfologiškai.

Šaltinis:

Мартынов 1983, 74

Antraštė:

gul̃bis

Straipsnelis:

Neabejotinai bendrabaltiški yra: pr. gulbis, lie. gul̃bis (-ė), la. gulbis ‘t. p.’, bet su tenues slavų kalbose ir kt. pomeran. kωlp, -ṕa, kaš. kolp ‘t. p.’; galima būtų manyti, kad tai fonologinis variantas, nes germ. s. isl. gjalpa ‘girtis’, šv. dial. galpa ‘klykti’ (apie paukščius) yra etimologiškai artimi.

Šaltinis:

Euler 1985b, 90

Antraštė:

gul̃bis

Straipsnelis:

Pr. gul̃bis ‘gulbė’ tiksliai atitinka lie. gul̃bis (t. p. gul̃bė, gul̃bas, gul̃binas ir pan.), la. gùlbis, sl. *kъlpь (*kulpis?) su skardžiųjų priebalsių pakitimu į dusliuosius (žr. Berneker SEW I, 660; Brückner KZ, XLV, 1913, 43; Эндзелин, Славяно-балтийские этюдыб 1911, 18 ir kt.), luž. a. kołṕ, luž. ž. kołp, r. ко́лкпик, ukr. колпець, ко́лпик, č. kolpik. [331] Dar labiau hipotetinė forma – r. го́лбе́ц (gen. голбца́) ‘pertvara valstiečių troboj šalia rusiškos krosnies’ ir pan., s. r. *гълбьць davė голбе́ц, голобца́ ‘pertvara’. Čia pažymima, kad r. ле́бедь ‘vartų rankena, išlenkta kaip gulbės kaklas’, лебе́дка ‘keltuvas’, ‘kranas’ ir t. t.

Šaltinis:

Топоров ПЯ E–H, 330–334

Antraštė:

gul̃bis

Straipsnelis:

gulbis E. 177 ‘gulbė’ : lie. gul̃bis, apie tai žr. Walde Pokorny I, 623 ir 628 su liter.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 225

Antraštė:

gul̃bis

Straipsnelis:

[Gretinu pamarėnų (tiksliau pagal Lorenco skirstymą – slovincų, kašubų, saborų) ir bl. leksemų šaknis, kurios yra kone identiškos:] 2) Pamar. kωłṕ m., kωłp (gen. kωłṕa m. ‘gulbė’ (be to, a. sorb. kołṕ, s.-kr. kȗp, s. r. колпь ~ pr. gulbis, lie. gul̃bis m., la. gùlbis m. ‘t. p.’ ← bl.-sl. °gulbi̯a- / kulpi̯a- m. ‘gulbė’.

Šaltinis:

Hinze 1984b, 194

Antraštė:

gul̃bis

Straipsnelis:

Autorius praslavų leksikoje išskirdamas sinonimų poras, nurodo baltiškus ir itališkus ingredientus, atsiradusius dėl geografinių kontaktų. [8–9] Prasl. kъlpь ‘gulbė’ turi tokių refleksų slavų kalbose: s.–kr. ку̑п, kuf, guf ‘gulbė’, r. колпик ‘pelikanas’, kaš. kełp ‘gulbė’ luž. a. kołp ‘t. p.’. Tik serbų-kroatų areale ši leksema išliko su skardžiąja iniciale (guf, gub). Plg. pr. gulbis ‘gulbė’, lie. gul̃bis ‘t.p.’, la. gulbis ‘t. p.’, morfologiškai sutampančius su slavų formomis. Antrasis poros sinonimas – prasl. olbǫdь – kai kuriose slavų kalbose išstūmė pirmąjį.

Šaltinis:

Мартынов 1978, 27

Antraštė:

gul̃bis, gulbìs

Straipsnelis:

Sl. kъlpь siejamas su bl. gulbis, plg. lie. gul̃bis, gulbė̃, gul̃bė. Formos su -is ne tik geriau atitinka slavų žodį, bet ir apskritai laikytinos archajiškesnėmis: pirma, latvių ir prūsų kalbose paliudytos tik formos su -is; antra, Lietuvoje jos paliudytos nesusisiekiančiuose arealuose (gul̃bis – Žematijoje, gulbìs – rytiniame Ignalinos rajono pariby, Tverečiuje). Slavų žodis paliudytas teritorijose palei Baltijos jūrą. Taigi sl. kъlpь – bl. gulbis arealas užima vientisą teritoriją rytinėje ir pietinėje Baltijos jūros pakrantėje. Arealiniu aspektu įdomu paminėti ir tai, kad švedų (galpa) ir naujosios danų (galpe) kalbų tarmėse ši šaknis turi reikšmę ‘klykti (apie paukščius)’. Plačiau šaknis paplitusi vietovardžiuose, tačiau apibendrinant galima teigti, kad vietovardžių, padarytų iš kъlpь, arealas plačia juosta apgaubia vietovardžių, padarytų iš gulbis arealą ir, panašiai kaip ir apeliatyvų atveju, patvirtina ryšį tarp baltų bei slavų teritorijų. Be to, pietinė, o didžiąja dalimi ir rytinė kalbamojo arealo ribos labai artimos senųjų baltų genčių paplitimo riboms.

Šaltinis:

Непокупный 1966

Antraštė:

gul̃bìs

Straipsnelis:

Pirmoji Pokorno bl. *gulb- ‘gulbė’ ir sl. *kъlp- ‘gulbė, girnovė, pelikanas’ etimologija (siejama su ide. *ǵʰel(H)- ‘šviesti, spindėti’) man atrodo nepatenkinama: nėra kitų šaknies *gul- žodžių paliudijimų; tolesni *ǵʰel(H)- vediniai būdvardžiai įvardija visokiausias spalvas, bet ne baltą. Antroji etimologija, kuri žodžius sieja su v. v. a. gel(p)fen ‘verkti, rėkti, dainuoti, girtis’, s. saks. galpōn ‘garsiai rėkti, girtis’, s. ang. gielpan ‘girtis’ (atspindinčius išplėstą ide. *gʰel-b- greta *gʰel- ‘šaukti, rėkti’), yra daug patrauklesnė. Nors Baltijos jūros pakrantėse labiau paplitusi gulbė nebylė (tik šnypščianti), čia žiemoja ir gulbė klykūnė, be to, galima rasti paralelių: s. isl. svanr, s. v. a. swan ir kt. < ide. *su̯onH-. Tačiau antroji etimologija nepaaiškina nederančio bl.-sl. paukščio pavadinimo vokalizmo *-ul- ir skardžiųjų bei dusliųjų kaitos. Taip pat trūksta semantinio ryšio su gružlio pavadinimu sl. *kъlpь, juolab kad abu pavadinimai slavų kalbose geografiškai paplitę panašiai. Todėl remtinas ĖSSJ (XIII 190) aiškinimas, jog bl.-sl. gulbės ir sl. gružlio pavadinimai yra giminiški. Semantiškai šiuos pavadinimus sieja ne tik ĖSSJ minimas girnovės ar pelikano snapo (su juo sietina pirminė žodžio reikšmė) ir žuvies galvos išskirtinumas, bet ir panašus būdas gręžti, graužti dugną ieškant maisto. Baltų, slavų formoms galima rasti giminaičių keltų kalbose (kelt. *gulb-): s. air. gulban ‘snapas, geluonis’, kimrų gylfin ‘paukščio snapas, snukis, aštraus, smailaus profilio nosis’ [ir kt.], kurie iki šiol neturėjo patenkinamos etimologijos. Tokiu atveju turėtume neide. kilmės Šiaurės Europos žodį, kuris rekonstruotinas su -ul- ir ne su skiemeniniu sonantu. Substratu galima būtų aiškinti žodžio pradžios veliarinį priebalsį ir variantus su vienu ar keliais dusliaisiais. Remiantis bl.-sl. duomenimis (neakūtinė šaknis *kulp-/gulb-/kulb-, galima spėti, jog substrato kalba šaknies pabaigoje turėjo neglotalizuotą priebalsį. Teoriškai galima spėlioti, jog sl. *kъlp- yra skolinys iš išnykusios ide. kalbos (Holzerio „temematinė“ kalba), kuri turėjo dusliuosius vietoj skardžiųjų aspiruotųjų, o dėsninga bl.-sl. *gulb- forma < ide. *gʰulbʰ- buvo išlaikyta baltų kalbose, slavų tik minimaliai.

Šaltinis:

Derksen 1999, 73–74