Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: gverti, kubikė, karštas, stovėti.

Antraštė:

gverti

Straipsnelis:

žr. gvėrynė

Šaltinis:

Rădulescu 1981

Antraštė:

gvérti

Reikšmė:

klerti, išklibti

Straipsnelis:

Pr. gvir- atstatoma pagal vietovardį Gvyres. Tikėtinai siejama su lie. gvė́ra, gvérti ‘klerti, išklibti’, gvė́rinti ‘eiti pražiojus burną’, gverinti ‘klibinti’ ir t. t., ypač priskaitant tokias formas kaip gváira ‘vėpla’, ‘išsižiojėlė’, gvairas, gvairỹs, gvairyti, gvai̇̃rinti, gvairinė́ti ir pan. (žr. LKŽ 129), leidžiančias rekonstruoti *gvir- : *gvair-.

Šaltinis:

Топоров ПЯ E–H, 351

Antraštė:

gvérti

Reikšmė:

išklibinti, išklerinti

Straipsnelis:

Elementas *gaur- fiksuojamas rytų romanų kalbose, plg. dak.-rum. gáură ‘skylė, plyšys, įklonis’, vksm. găuri ‘gręžti’ ir kt. Šį elementą randame ir albanų kalboje, plg. alb. gaver ‘skylė, ertmė’, gávrë ‘urvas, įklonis’. [128] Anksčiau šie rytų romanų žodžiai kildinti iš lotynų kalbos, tačiau dabar tai jau pasenęs dalykas. Teisingesnį kelią pasirenka M. M. Rădulescu (Rădulescu M.-M. – In: Studia Indoeur. ad Dacoromanos pertinentia. 1. Studii de tracologie. Bucuresti, 1976, 105–117), kuris mano, kad rytų romanų ir albanų formos (kaip ir iranėnų kalbos, plg. pehlevi, n. pers. gōr, gur ‘kapas’, sangl., iškašim. γār, γor ‘urvas’ ir kt. < *gaur-) išsaugojo kamieną *gau-r- ar *ghau-r- (< ide. *ghou-r-), kurį atspindi baltų kalbos – lie. gvėrỹnė ‘skylė, plyšys’, gvérti ‘išklibinti, išklerinti’ bei giáurė ‘šalta dirva’, la. gaurs ‘purus’. Rădulescu pateikė ne visus žinomus baltų kalbų faktus ir visai neužsimena apie slavų kalbų pavyzdžius. Papildome atitikmenų sąrašą: lie. gaũras, gauraĩ, [129] gaũrė, gaũris ‘kežys’, gaurỹs ‘kas niekus kalba’, gaura ‘plaušinė’, gauručas ‘jonvabalis’, gaurúotas; čia turi būti priskirti lie. veiksmažodžiai gauróti ‘apaugti, užaugti’, gaurė́ti bei turintys siauresnes reikšmes lie. veiksmažodžiai – gáurióti ‘nelygiai pjauti šieną ar javus, niekų prikalbėti’, gaurúoti ‘eiti, šliaužti’ (toliau pateikiami latvių kalbos pavyzdžiai). Charakteringi yra pavyzdžiai su nuliniu šaknies vokalizmu, plg. lie. gùras ‘kalva, iškyšulys, viršukalnė’, gùras, gurùs ‘purus, trapus’, gurinỹs ‘trupinys’, gùrinti ‘trupinti’, gurėti ‘trupėti’, gūrinėti, gū̃rinti ‘eiti sulinkus, susigūžus’. Žinoma daug šios šaknies baltų vietovardžių, plg. lie. Gaũrė, la. Gaûriņš ir t. t. Slavų kalbų pavyzdžiai: s.-kr. гу̏рити (се) ‘su(si)lenkti, kūprintis, susigūžti’, [130] гу̏рав ‘kuprotas, sulinkęs’, гу̏ра ‘kupra’, r. trm. гу́риться ‘išpažinti savo kaltę, t. y. nusilenkti’, ukr. гы́ра ‘(vyro) kuodas’, r. trm. гира́вый ‘apkirptas. ir kt. Kitų ide. kalbų paralelės, plg. norv. kaure ‘garbanos’, s. isl. karr ‘garbana’ (Pokorny 1, 398), v. air. gūaire ‘plaukai’, gr. γῦρός ‘apskritas, išlenktas’, arm. kuṙn ‘nugara’. Pateikti pavyzdžiai leidžia daryti išvadą, kad reikšmės požiūriu pirminė ide. forma *geu-r- / *gou-r- / *gūr- buvusi vientisa. Ši ide. forma įvardydavusi tai, kas nukrypęs nuo normos, konkrečiau – nuo neutralaus-lygaus. Tokį nukrypimą galima apibūdinti kaip išlenktumą, kuris reiškiasi dviem variantais: iškiluma (aukštyn, išorėn – baltų kalbos) ir įdubimas (žemyn, vidun – Karpatų-Balkanų kalbos) ar garbanoti plaukai, vilna (baltų, slavų, germanų kalbos); dėl semantikos plg. pr., jotv. garbis ‘kalnas’ – lie. gar̃bus ‘garbanotais plaukais žmogus’, alb. krip ‘plaukai’ – lie. krỹpti (kreĩpti).

Šaltinis:

Топоров 1982 (1985), 128–131

Antraštė:

gvérti

Reikšmė:

sich ausweiten, auseinardergehen

Straipsnelis:

E. Fraenkelio žodyne pateikta gvérti ‘sich ausweiten, auseinardergehen’, gvėrỹnė ‘anga, kiaurymė, skylė’. Greta yra kvérti LKŽ = gvérti. Su lie. kvérti dera č. škvíra ‘siauras plyšys, anga’ (tarp dviejų durų ar spintos lentų, ar dviejų sienos sijų), iš ko kilęs škířiti sę ‘atsidaryti, [vok.] sich auftun’. Č. škvíra < *s-kvěra (bl.-sl. *s-kvēr-ā).

Šaltinis:

Machek 1966, 169

Antraštė:

gvérti

Reikšmė:

zulintis, dverti, gadintis, dėvėtis

Straipsnelis:

Lie. gvérti ‘zulintis, dverti, gadintis, dėvėtis’. E. Frenkelio priskirtas gùrti žodžių grupei. Plg. dvérti (Bezzenberger BGLS 83, A. Leskien, AslPh III, 1878, 494 t.), kur gv- bus atsiradęs iš dv- ir kitus sinonimiškus variantus. Siejamas su dùrys (Pokorny 278 t., Fraenkel 112, Endzelīns DI 339). Gal paprasčiau būtų dvérti suprasti kaip ‘darytis, plyšti skylei’ ir sieti su dùrti ‘smeigti’ (‘daryti skylę’), toliau – su dìrti ‘plėšti, lupti’ ir kitais šaknies (ide.) *der- ‘t. p.’ atstovais.

Šaltinis:

Urbutis 1997b, 245

Antraštė:

gvérti

Straipsnelis:

žr. kverti

Šaltinis:

Аникин 1988-1996 (1997), 374-375