Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: ketera, girmuo, kašis, baustis, lūša, ašerys, bliaugzti, ušios, murkšlinti, kraštas, laikšės, srėbalas, gūžti(s), ašmenys, dignis, drignė, drignis, skrybėlė, erškėtys, kaištė, dūblis (dūblys), maukas, krauša, kumšas, pilšis, patekai, galdyti, kriaušis, mačnus, indėti, eš, ješ, dvesėti, briedgauris, bartis, perėti, girsė, mulvinti, turtas, griaučiai, vapėti, riešutys, gruodšala, blaivas, stulbas, gyslinėti, gurlis, drebėti, gvalbus, mauknynas, pėduoti, šeimerys, vevekšlė, gumulžis, spitulė, susikalbasyti, taskat, džiugėti, pragydrūlys, šiukšmės, pašąža, skerdėti, keršinis, garma, dardėti, bukšis, atsivėdėti, grebčiai, kvėstis, staigus, raudonė, kekštė, bebrinis, erdėti, piršis, mendelis, išlaidos, piešti, elvytos, vikrėti, arykštė, garstyčios, mečečerkė, davieryti, elskis, klumšė, prašiepas.

Antraštė:

keterà

Reikšmė:

pakaušis (arklio), šeriai, kupra, krūtinė (arklio), viršūnė, viršus (kalno), stogo kraigas, vagos viršus

Straipsnelis:

Karpatų oronimus r. Бескиды, le. Bieskidy, vengrų Beszkéd bandoma sieti (žr. Трубачев О., Названия рек Правобережой Украины, 1968, 281 [ir kt. lit. ...]) su ilyrų sudėtiniu žodžiu – *bizkēt- (kit-) ‘bukų giraitė’, plg. Буковина. Šaknis *kē̆t- neaiški, nes ilyrų *kē̆t- (kit-) neturi atitikmenų kitose ide. kalbose, o ir šaknies *kē̆t- reikšmę ‘miškas’ reikia laikyti hipotetine. Patikimiausiuose šaltiniuose *kē̆t- fiksuojamas kartu su žodžiu ‘kalnas’ (ὄρος, mons); plg. kitus toponimus ir hidronimus: pr. Kethen, Kyten, Ketawe, lie. Ketãviškės, la. Ķetes, aukštutinio Dnepro Четовка, Четово [125]. Mums atrodo, kad ankščiau minėtus toponimus ir hidronimus galime sieti su šaknimi *kē̆t-, kuri atspindėta baltų kalbose. Turime omenyje dvi lie. leksemas, kurios paprastai atskiriamos (žr. Fraenkel LEW, 246–247), t. y. 1. lie. keterà bei sketerà (žodžio pradžios k-, sk- kaita šios grupės žodžių tarpe pasitaiko dažnai) ‘pakaušis (arklio), šeriai, kupra, krūtinė (arklio), viršūnė, viršus (kalno), stogo kraigas, vagos viršus’; 2. lie. kė̃sti (kėčiu, kėčiau < *kėt-, plg. kėtóti) ‘išplėsti, atverti’. Manome, kad bl. *kē̆t- : *skē̆t- neabejotinai siejasi su sl. *čet- : *ščet- (< *sket-) ‘šeriai, šepetys, spyglys, kekė’ (plg. r. dial. щеть ‘aštriatvorė’) [126]. Rusų kalbos elementas щет- Dalio žodyne (IV 1505) apibūdinamas: „tai, kas šiaušiasi, styro, stirkso“, o ir lie. kė̃sti reikšmės gali būti suprastos analogiškai. Manome, kad dabar paaiškėja semantinė ilyrų šaknies *kē̆t- motyvacija: ją turime suprasti kaip ‘tai, kas pasišiaušia, styro, sudaro išsikišimus, viršūnių eilę’. Toks apibūdinimas, atrodo, gali tikti miškui (s.-kr. čètina ‘spyglys, šeriai’, č. četina ‘spyglys, spygliuočių miškas’) ir kalnui (tiksliau, kalnynui). Kitaip tariant, šaknis *kē̆t-, matyt, sudaro tarsi dvinarį kompleksą – kalnas, apaugęs mišku. Konkrečiomis sąlygomis galėjo realizuotis tai pirmas, tai antras narys, plg. sl. *gora ‘kalnas, mons’ – kai tuo tarpu bulg. горà ‘miškas’, lie. girià, pr. garian ‘medis’. Baltų arealo elementas *kē̆t-, atitinkantis karpatų-balkanų *kē̆t-, buvo papildytas sema ‘aukštis’, plg. kalno ketera.

Šaltinis:

Топоров 1982 (1985), 124–126

Antraštė:

(s)ketera(s)

Straipsnelis:

Žr. sketeras

Šaltinis:

Mažiulis 1984a, 81

Antraštė:

keterà

Reikšmė:

stogo viršūnė, šelmuo [ir kt.]

Straipsnelis:

žr. sketera

Šaltinis:

Eckert 1972b, 135–145

Antraštė:

kẽterà

Straipsnelis:

žr. sketera

Šaltinis:

Urbutis 1974b, 132–136