Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kuris.

Antraštė:

kurìs

Straipsnelis:

Kad įvardžio *(j)is, *(j)ī paradigmos buvo vart. ir tose baltų tarmėse, kuriose dabar daiktavardžio pirminis variantas yra įvardis an(a)s, anà [7] (žemaičių tarmė), rodo jo reliktai tų tarmių sistemose: 1. Įvardžiuotiniai būdvardžiai […] 2. Visų rytų baltų kalbų įvardis kurìs, kuri (la. kuŗš, kuŗa) yra susiformavęs iš lokatyvinio prieveiksmio kur ir parodomojo įvardžio *(j)is, *(j)ī [Žr. Rosinas A. Baltų kalbų parodomųjų įvardžių funkcijų ir reikšmių klausimu. – Baltistica, t. 12 (2), 152–154]. Šis įvardis [...] buvo vart. ir žemaičių tarmėje [8].

Šaltinis:

Rosinas 1980, 7–8

Antraštė:

kurìs

Straipsnelis:

Įvardžiuotinių būdvardžių formavimosi laikais turėjo rastis ir įvardis kurìs. Hipotezę, kad baltų kurìs kildintinas iš kur ir jis, iškėlė J. Šmidtas [J. Schmidt, – KZ 32 (1893) 401]. Jos laikėsi ir [154] kiti kalbininkai: Endzelynas [J. Endzelin, Lettische Grammatik, Riga, 1922, 401], Otrembskis [J. Otrębski, Gramatyja języka litewskiego, III, Warszawa, 1956, 148], Fraenkelis [LEW 148]. Tą hipotezę neigia Stangas. Jis mano, kad rytų baltų kalbose yra buvęs įvardis *karis, kuris, kaip ir germanų harjis, esąs priesagos -ro- vedinys iš kamieno *ku̯o-. Vėliau šis *karis dėl kur įtakos virtęs kurìs [Chr. S. Stang, Vergl. Gramm. der balt. Sprachen, Oslo-Bergen-Tromsø, 1967, 236–237]. Tačiau tokios įtakos visuotinumu sunku patikėti. Daug paprasčiau šio įvardžio kilmę paaiškinti archajine morfologinio lygio sakinio struktūra: kur (lokatyvinis prieveiksmis) + enklitikas jis, plg. namiéji (Dauk.). Tokią kurìs kilmės galimybę rodo kai kurių žemaičių šnektų sustabarėję pasakymai su išlaikytu įvardžiu kurìs, plg. Kurìs vélnias nẽša (< kur jis velnias neša?); Tai jau dvìlekto(je) parei̇̃s, kurìs ten ilgai sėdės (< kur jis ten ilgai sėdės) Trk. Čia abu sakiniai atitinka schemą: A (kur) + E₁ (jis) (A – prieveiksmis, E₁ – enklitikas).

Šaltinis:

Rosinas 1976, 154–155

Antraštė:

kurìs

Straipsnelis:

Reliatyvinis ir tuo pat metu iterogatyvinis įvardis lie. kurìs, kurį J. Schmidt darybos požiūriu gretino su go. hwarjis ‘kuris (welher?)’ […] Slavų kalbose reliatyvinis s. bažn. sl. i-že (ide. kamienas *yo-) yra pakeistas pirmykščių iterogatyvinių formų [Vaillant, Gr. comp. II 425 tt.], kas baltų kalbose nebėra paliudyra, bet galima išversti.

Šaltinis:

Schmidt 1977, 62

Antraštė:

kurìs

Straipsnelis:

Lietuvių-latvių epochoje rytų baltų areale greta indiferentiško giminei ir skaičiui reliatyvinio lokatyvo atsirado samplaikos *kur (j)is, *kur (j)ī, galinčios identifikuoti tiek vieną aibės elementą, tiek visą aibę ir skirti juos pagal giminę. kur (j)is buvo pradėtas vartoti ir klausiamąja reikšme. Hipotezę, kad lie. kurìs, la. kurš vestini iš kur ir jis, pirmasis iškėlė Šmidtas [Endzelin, Lettische Grammatik, 1922, 545]. Jos laikėsi ir kiti tyrinėtojai [Otrębski, GJL, 1956–1965, 148; Fraenkel 314]. Stangas, remdamasis gotų harjis, mano, kad baltų kalbose buvęs įvardis *kari, kuris, kuris, kaip ir harjis, esąs priesagos -ro- darinys iš kamieno *kᵘ̯o-. Vėliau šis *karis dėl kur įtakos virtęs kurìs [Chr. S. Stang, Vergl. Gramm. der balt. Sprachen, Oslo-Bergen-Tromsø, 1966, 236–237]. Tos pat nuomonės laikosi ir Viač. Ivanovas. Tačiau šios versijos šalininkai ignoruoja baltų kalbų faktus ir kitų tyrinėtojų gotų harjis aiškinimą. Daug įtikinamesnė versija yra pirmoji, pagal kurią kalbamasis įvardis yra [212] susiformavęs iš samplaikos *kur (j)is resp. *kur (j)ī, kuri atspindi archajišką sakinio struktūrą. Kad kur yra suaugęs su įvardžiu *(j)is₂ resp. *(j)ī₂, rodo ne tik latvių augšzemniekų šnektų reliatyvine reikšme vartojamos samplaikos, bet ir tai, kad tiek lietuvių, tiek latvių augšzemniekų šnektose šis įvardis yra išlaikęs vienskiemeniams įvardžiams būdingas galūnes [213]. Lietuvių senųjų raštų kuris paradigma taip pat rodo, kad kalbamasis įvardis yra vestinas iš *kur (j)is. Sprendžiant iš kuris kai kurių linksnių ilgųjų galūnių, būdingų vienskiemeniams įvardžiams, galima prielaida, kad samplaikos *kur (j)is abiejų komponentų suaugimas į vieną žodį galėjo vykti jau po Leskyno dėsnio.

Šaltinis:

Rosinas 1988, 212–214

Antraštė:

kurìs

Straipsnelis:

Iš lie. kur̃ kilo įvardis kurìs, plg. la. kurš.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1966a, 59

Antraštė:

kuris

Straipsnelis:

žr. katras

Šaltinis:

Rosinas 1980, 190

Antraštė:

kuris

Straipsnelis:

žr. kitas

Šaltinis:

Kuzavinis 1967b, 98–99

Antraštė:

kuris

Straipsnelis:

Dažniau vartojamuose žodžiuose galimi įvairūs nereguliarūs fonetiniai pakitimai, pvz., […] kuris > kurs […].

Šaltinis:

Mańczak 1994, 95