Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: mučė.

Antraštė:

mùčė

Reikšmė:

kepurė; prasta kepurė; ištekėjusios moters kepuraitė

Straipsnelis:

mùčė, mùcė, mučià ‘kepurė; prasta kepurė; ištekėjusios moters kepuraitė’; plg. v. v. a. mutze, mütze ‘kepurė’ (Alminauskis 1934, 88; Fraenkel LEW, 467). Į vokiečių kalbą žodis pateko iš liaudies lotynų kalbos, plg. lo. almucia ‘dvasiškių galvos apdangalas; toks gaubtuvas, dengiantis galvą ir pečius’, kuri jį perėmė iš arabų, plg. arabų mustakah ‘kailinis apsiaustas ilgomis rankovėmis’. O šie šį žodį pasiskolino iš persų, plg. persų muštä ‘kailinis apsiaustas’ (Kluge EWD, 497). Iš lotynų kalbos kilo ir pranc. aumusse ‘galvos apdangalas’, isp. almucio ‘t. p.’ (Dauzat, 60). Kiti tyrinėtojai linkę manyti, kad lo. almucia yra germaniškos kilmės (Pfeifer, 903–904). Pavadinimas randamas daugelyje lietuvių kalbos raštų paminklų jau nuo XVII a. (Lex 63; R 90, 192, 262; MŽ 173, 350; K 262; J; JV 676, 718, 1022; JD 19; KŽ 1435). Vartojo K. Donelaitis (Kabelka 136). Jis paplitęs nemažame Lietuvos plote, kuris siejosi su Rytų Prūsija (LKŽ VIII 377). Šį germanizmą turi ir latviai, plg. la. mice ‘kykas, gaubtas, nedidelė megzta kepurėlė’. Į latvių kalbą pateko XVI a. pab. ar XVII a. pr. iš vokiečių žemaičių, plg. v. ž. mütts(e). Vartojama bendrinėje kalboje (Sehwers 79, 194, 243; ME II 622–623; LLVV V 200). Iš latviško žodžio kilo šiaurės Lietuvoje pasitaikanti forma mìcė. Beje, šis pavadinimas paplitęs ir kitose Šiaurės bei Vidurio Europos šalyse, plg. est. müts, šv. mössa, norv. møsse, s. da. myts(e), ol. muts. Visur jis reiškia kepurę.

Šaltinis:

Sabaliauskaitė 1995, 107

Antraštė:

mùcė

Reikšmė:

kepurė; prasta kepurė; ištekėjusios moters kepuraitė

Straipsnelis:

žr. mučė

Šaltinis:

Sabaliauskaitė 1995, 107