Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: pylė.

Antraštė:

pỹlė

Straipsnelis:

žr. antis

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1991, 147

Antraštė:

pỹlė

Straipsnelis:

[Pateikiu žodžius (jeigu jų šaknis gerai žinoma ir kitose ide. kalbose, pastarieji žodžiai rašomi skliausteliuose), būdingus vien tik sl. ir bl. kalboms:] lie. pýlė : serb. pȉle.

Šaltinis:

Endzelīns DI II, 340

Antraštė:

pỹlė

Straipsnelis:

Prie baltų-slavų leksikos naujadarų Slavskis priskyrė *pīli̯ā- 'Ente' [Sławski, 1970, 503]. Analizuojamos leksemos lietuviškuose refleksuose reikėtų išskirti tris momentus: 1) pỹlė 'antis' arealas liečia vakarinę, pajūrio dalį žemaičių tarmių, ir tai patvirtina K. Būgos nuomonę dėl šio žodžio kuršiškos kilmės; 2) ančių šaukiamasis žodis pi̇̀li, pil’ ir pan. paplitęs daug plačiau, negu pỹlė – visoje Žemaitijoje ir palei Latvijos sieną, į šiaurę nuo linijos Šiauliai-Biržai, aukštaičių tarmių ribose; 3) jaustukų pi̇̀li, pil’ ir pan. vartojimo ribose antys vadinamos pỹliai, pyliùkai, piliùkai, pylẽlės ir t. t. Jų geografija tikriausiai rodo vėlyvesnį reiškinį, paplitusį, atrodo, ne be latvių kalbos įtakos [Vitkauskas, 163–165]. Iš etimologinėje literatūroje nurodytų slaviškų atitikmenų lie. pỹlė tiktai a. luž. pilo 'ančiukas' yra semantiškai adekvatus baltų formoms. O bulg. пиле, s.-kr. пи̏ле turi reikšmę 'viščiukas' [Fraenkel, 1962, 590], lygiai kaip ir br. пыл’ук, пыл’ана [DAБМ, No 296] ir t. t. Plg. šios leksemos reikšmių kitas specializacijas: ž. luž. pile 'žąsiukas', r. пилюк 'nedidelė pelėda, pelėdikė', ukr. пилюк 'peslio rūšis', bulg. пиляк 'vanagas', r. (piet.) пыля – šaukiamasis kalakutų žodis [66]. Plg. le. pilaki „ančiukai“ < interj. pili, pili [Horodyska, 60], taip pat tą pačią funkciją turinti interj. pile vokiečių tarmėse buvusioje Rytų Prūsijoje [Frischbier, II, 143]. Tolesnis pili arealas yra kašubų tarmės, kuriose pili-pili taip pat yra kviečiamasis žodis [AJK TW 38]. Taigi lenkų kalboje šis žodis yra paplitęs gerokai plačiau nei anties pavadinimas. Karłowicz [IV, 69, 104-105] pastebi, kad pili-pili (pilu-pilu) yra paplitęs visoje Lenkijoje. Taip pat plg. kašubų pila, pilka, pilątko, pilăk ir kt. „žąsis“ [Suchta IV 272]. Serbų lužičėnų kalbų teritorija diferencijuojama: aukštutiniai lužičėnai turi pilo “ančiukas“, žemutiniai lužičėnai pilo „žąsiukas“ [SSA II 94]. Polabų kalbose šalia pailă (*pila) „antis“ yra pailą (*pilę) „ančiukas“, „žąsiukas“. Taigi baltų-vakarų slavų izoglosa yra gan tiksli, nes ji remiasi ne tik leksine, bet ir semantine bendrybe, nors Trautmano (1923, 217) žodyne yra pateikta tik s.-kr. pȉle „viščiukas; višta“. Šalia baltų - vakarų slavų leksinės semantinės bendrybės *pīli̯ā ir la. ple „antis“, viena vertus, yra estų pl „antis“, kita vertus, vakarų slavų kalbos ir tarmės turėjusios kontaktų su vokiečių kalba, kurios Vestfalijos ir Geseno tarmėse yra pīle „antis“. Taigi kaip ir kiti baltų ir slavų paukščių pavadinimai yra onomatopėjinės kilmės ir todėl mažėja jų inovaciškumo galimybė.

Šaltinis:

Непокупный 1976, 66–67