Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
žr. gundyti
Šaltinis:
Иванов 1981, 111–112
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
Kartu su Pokorny (IEW 1149) H. Kronesser (EHS) het. u̯appu – ‘(upės) krantas’ etimologiškai siejasi su s. i. vāpī ‘(pailgas) tvenkinys’; plg. lie. ùpė, žem. upi̇̀s, s. sl. vapa ‘pelkė, bala, kūdra, tvenkinys, giraitė’.
Šaltinis:
Neu 1991, 208
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
Baltų kalbose egzistuoja du „upės“ pavadinimai, kurie skiriasi žodžio pradžios balsiu: lie. ùpė, la. upe greta pr. ape. Dėl žodžio pradžios u / a paraleliškumo plg. lie. ugni̇̀s greta s. sl. ogonь (s. i. agníḥ). Pr. ape siejama su s. i. āpaḥ pl., av. āfš ir het. ḫappa ‘vanduo’. Dar plg. pr. apus ‘šulinys’.
Šaltinis:
Smoczyński 1982, 215
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
Pr. ape ‘upelis’ rytų bl. kalbose skiriasi pradiniu vokalizmu, aiškinamu įvairiai. Daugelis, sekdami Furtinatovu, lie. upė, la. upe sieja su pr. wupyan (žr. Endzelīns FBR 8, 1928, 53; SPV 277–278; ME 4, 300; Loewenthal KZ 55, 1928, 5 ir kt.). Kai kas vieno žodžio variantais laiko ne tik *ā̆p- : *up-, bet ir *ā̆p- : *ab-. Todėl galima nurodyti tokių neginčijamų paralelių: s. i. ap ‘vanduo’, ā́pas, av. āfš (acc. sg. āpəm), sa. utca ‘vanduo’ (< *āpatcā) ir kt. Tikriausiai čia reikėtų priskirti ir het. ḫapa- ‘upė’ < *He/op-/*Hp-, – tai paaiškina s. i. ā́pas ilgumą, av. āfš ir redukcijos laipsnį rytų bl. formose.
Šaltinis:
Топоров ПЯ I, 97–98
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
Lie. upė, la. upe, pr. ape giminiški lo. amnis ‘upė (poet.)’, s. air. ab (aba, oub) ‘t. p.’ ie t. t. Visi jie kilę iš ide. *āp (ir ab-) ‘vanduo’, aptinkamos s. i. āpas pl. ‘(dažn. personifikuoti) vandenys’.
Šaltinis:
Buck 1949, 42
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
Iš ide. *ap- ‘vanduo’ kilę dvi atitikmenų eilės: 1) s. i. āpas ‘vandenys’, ir. āp- ‘vanduo’, pr. ape ‘upė’, lie. ùpė; 2) lo. aqua ‘vanduo’, go. ahwa ‘upė’ (Порцич В., Членение иде. язык. общности, М., 1964, 302–305). Garsų dėsniai bet kokią sąsają tarp minėtų grupių išeliminuoja: ide. kw, k̑, kʷ arijų ir bl. kalbose nevirsta p. Tačiau gr., osk.–umbr. kalbose bei keltų tarmėse ide. kw, k̑, kʷ > p, plg. gr. ἵππος [262] ‘arklys’ < *ek̑-, ποινή ‘atpildas’ < *kʷoinā. Arijų ir bl. ap- (lo. aqua) yra to paties pobūdžio atitikmenys, su išlyga, kad šiuo atveju izoglosos tęsiasi neįprastomis besikertančiomis linijomis. Antraip tariant, arijų ir bl. ap- sąlygiškai galima vadinti „graikiškuoju elementu“.
Šaltinis:
Абаев 1966 (1968) b, 262–263
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
wupyan E. 9 ‘debesis’ : lie. ùpė (taip Fortunatovas Sāmav.-ār.-saṃh 139, kuris čia prideda s. i. anūpa-ḥ ‘netoli vandens esąs’, Lioventalis KZ LV 5 ir Bernekeris KZ LV II 249); dėl rekšmės plg. kimr. nudd ‘rūkas’ : air. snuadh ‘upė’.
Šaltinis:
Endzelīns DI IV (2), 340
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
Lioventalis (Löventāls KZ LV 5) pr. wupyan ‘debesis’ gretindamas su lie. ùpė, la. upe, r. Bonь (Dniepro intakas) ir kt. yra visiškai teisus. Lioventalis nepastebėjo, kad tą patį jau Fortunatovas (Фортунатов Ф.Ф. Sâmaveda-âranyaka-saṃhitâ, 1875, 139) yra sakęs ir čia dar priskyręs s. i. anūpa- ‘vandeningas’ ir kt. Dėl reikšmės plg. kimr. nudd ‘rūkas, migla’ : air. snuadh ‘upė’.
Šaltinis:
Endzelīns DI III (1), 461
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
Jotvingių upa ‘upė’, plg. lie. ùpė, la. upe, bet pr. ape.
Šaltinis:
Zinkevičius 1985b, 80
Antraštė:
upė
Straipsnelis:
žr. žemė
Šaltinis:
Kortlandt 1997, 159
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
[Nagrinėjami bevardės giminės prūsų kalbos daiktavardžiai.] Pr. Wupyan ‘die Wolke’ (E 9) yra bev. gim. veikiausiai dėl vok. k. įtakos (plg. lie. ùpė, la. upe ‘rivière’), žr. Smoczyński (2000, 192).
Šaltinis:
Petit 2000, 40
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
Dažnai gerai dokumentuotose ide. etimologijose būna praleidžiami slavų kalbų pavyzdžiai. Pvz., ide. **H₁ep- > *ā̆p- ‘vanduo, upė’ (anatolų, lotynų ir keltų kalbose *-p- > *-b- dėl vad. Hoffmano priesagos *-H₃on- / *-H₃n- [Hamp]): s. i. ā̆p- etc. […]; Av. nom. sg. āfš etc. […]; ? arm. vtak < *apo-tok- (Mann 1984–1987: 1408; Olsen 1999: 245) […]; het. hap(a)-, hapati-; gr. hidronimai Ἀπιδών etc. […]; oskų acc. sg. aapam, lo. amnis, abl. amne < *abni- etc. […]; s. air. a(u)b- f. < *abū etc. […], abann, s. kimrų afon, s. kornų. s. bretonų auon (*abonā); pr. ape, apus, galbūt ir lie ùpė, la. upe; toch AB ā̆p (Pokorny 1959: 51–52; Adams 1999: 44). […] Sl. *potokъ ‘upelis’ laikytinas nuo veiksmažodžio *potekǫ : *potekti (Janyšková, ESJS 11: 688) balsių kaitos variantu. Čia *po- – neaiškios pirminės reikšmės priešdėlis. Atsižvelgiant į homonimiją tarp nulinio balsių kaitos laipsnio prefikso **Hₐpo- ir žodžio, žyminčio upę, **H₂po-, galima suponuoti dūrinį *H₂po-tokʷos ‘upės tekėjimas’. […] Atitikmenį randame ir lietuvių hidronimijoje Tekupỹs etc. […]. Pirmasis dėmuo – *tekʷ- (> lie. tekù, -ė́ti, la. teku, tecêt; s. sl. tekǫ, tešti, žr. LIV 620–621). Antrasis – lie. ùpė, žem. upìs, la. upe, greičiausiai reprezentuojantis žodžio *H₂ep- nulinį laipsnį, bet su išlaikytu laringalo pėdsaku, t. y. *H₂piyā (Hamp 1968 [Baltistica 4(2)]: 257). Toliau panašus pavyzdys būtų sl. *poniky, -ъve ‘nykstanti, prapuolanti upė (mizející řeka)’ (Valčaková, ESJS 9: 546; Udolph 1979: 239–240), t. y. vedinys iš veiksmažodžio *nicati / *niknǫti ‘nykti, prapulti, dingti (mizet)’ (Valčaková, ESJS 9: 545–546). Patraukli paralelė – pr. toponimas Nycape, sudarytas iš žodžio, reiškiančio ‘upę’, ir veiksmažodžio, paliudyto lie. nỹkti ‘verschwinden, vergehen’, la. nīkt ‘t. p.’ (Gerullis 1922: 108; Schwarz 1931: 12). Dar vienas pavyzdys iš slavų hidroniminės terminologijos – sl. *ponorъ ‘grimzlė, panirimas (ponor)’ : ponoriti ‘panerti (ponořit)’, ir vėl su paralele baltų hidronimijoje, plg. lie. Nãrupė [?, originale Nar̃upe] : nãras ‘Taucherente’, nérti ‘to dive’ (Gerullis 1922: 107).
Šaltinis:
Blažek 2009, 40–41
Antraštė:
upė
Straipsnelis:
Balode, aprašydama onimizaciją baltų hidronimijoje, pirmiausia aptaria geografinius apeliatyvus: la. upe, lie. upė, pr. ape, Sal. ide. *а̄̆p- ‘ūdens’, s. i. ap ‘ūdens’, av. āfš (acc. sg. āpəm), saksų utca, ‘ūdens’ < *āpatcā (Топоров, Прусский язык I, 97); šaknis aptinkama įvariuose Europos potamonimuose: Ape ir Apula > Appelbach Vokietijoje, Apantia > Apance Prancūzijoje, Apsa > Assa Prancūzijoje, Apsa ir Apusa Italijoje, Apsantia Belgijoje etc. (Karulis, LEV II, 453–454).
Šaltinis:
Balode 2005, 25
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
[Aptariamas galimas baltų substratas Balkanų areale.] Serbų hidronimai ȕvac, Vápa kilo iš slavų hidroniminės bazės *(v)ъp- ir gali būti siejami su lie. ùpė, la. upe ‘Fluss’.
Šaltinis:
Loma 2010, 79–83
Antraštė:
ùpė
Straipsnelis:
žr. krūtis
Šaltinis:
Vijūnas 2009, 33–34

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas