Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: vėlė, davieryti, viešnis, bostras, ėdalas, skalanda, dalgus, svavalnas, rubulas, irmėdė, bjaurus, dieviškas, grūsti, grūdžiu, lupata, turpės, lygmė, genioti, luinas, vienodas, balbasyti, kaptonas, riedėti, sergu, vemti, lipai, jis, lamdyti, vizga, garguoti, buziokas, nūkritūlis, kamanos, numaudymas, keknoti, plaučiai, mėtyti, liecyba, giedotojas, stiepinti, laisvas, plaskanas, kvosas.

Antraštė:

vėlė̃

Reikšmė:

Seele

Straipsnelis:

žr. dūšia

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1992, 157–158

Antraštė:

vėlė̃

Straipsnelis:

žr. dvėlė

Šaltinis:

Kudzinowski 1955, 74–75

Antraštė:

vėlė

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti baltų kalbų vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų kalbų pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus bei slaviškus ir germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbos raidoje.]. Mirusiųjų vėlės. Lie. vė̃lės, vẽlės pl., la. veļi labai primena s. isl. valr ‘krito kovos lauke’ (Val-hǫll ‘kritusiųjų dangus’ arba Walhalla) – iš veiksmažodžio, išsaugoto toch. A wäl- ‘mirti’ (walu ‘miręs’). Čia ir lie. velinuvà ‘piktoji dvasia’ ir vẽlinas ≥ vélnias, la. veļ(n)s ‘velnias’.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 233

Antraštė:

vėlė̃

Straipsnelis:

Įdomi šia tema lietuvių kalbininkų, pvz. Būgos ir Balčikonio, diskusija. Pirmasis (RR I 105–107 [1970]) konstatavo, kad raštų kalboje dūšià atsirado, pakeitusi įprastinius si̇́ela arba vėlė̃ (plg. la. velis, paprastai veļi ‘mirusiųjų sielos’ ir t. t.; Fraenkel II 1218 sg. s. v. vė̃lės; M.-E. IV, 530 sg.), siūlydamas reikšme ‘siela’ vartoti si̇́ela, kuris, jo manymu, iš pradžių būtent ir reiškė ‘animus’, o vėlė̃s reikšmė apibrėžė ‘mirusiojo siela’. Antrasis (J. Balčikonis, Gimtoji kalba 3, 1935 (9), 107 sg.) manė kitaip: si̇́ela turėjo tik psichologinę reikšmę, o vėlė̃ buvo įprastas vien tik religinėje sferoje. Pažymėtina, kad dabar lietuvių ṡ́ela taip pat gali turėti ir religinę reikšmę. Tai matome iš LKŽ, kur šiuo atveju ṡ́ela [157] paaiškinama žodžiu dvasià. Iš tiesų Lyberio žodyne po žodžio dvasià yra ṡ́ela ir vėlė̃, – pirmas nurodomas tiek psichologine, tiek religine reikšme; antras – vien tik religine reikšme ‘mirusiojo siela’. Žodžiu, kuris iš tikrųjų reiškia ‘dvasia’ (LKŽ II 941 ir t.) ir senuosiuose raštuose įprastas yra dūšià.

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1992, 157–158 iš. 77

Antraštė:

vėlė

Straipsnelis:

Slavų велесь ir baltų vėlės panašumą pranešėja [J. Laučiūtė] laiko atsitiktiniu. Pripažįstant šios poros bendrumą, esą tekstų slavišką atitikmenį laikyti baltišku skoliniu.

Šaltinis:

Zinkevičius 1986d, 105

Antraštė:

vėlė̃

Straipsnelis:

žr. velinas

Šaltinis:

Karaliūnas, Sabaliauskas 1969, 117

Antraštė:

velė̃

Straipsnelis:

žr. velnas

Šaltinis:

Smoczyński 2001, 157

Antraštė:

vėlė̃

Straipsnelis:

žr. velnas

Šaltinis:

Smoczyński 2001, 157

Antraštė:

vė̃lės

Straipsnelis:

[Klausiama ar slavų teonimas Weles, kaip viena iš kelių galimybių, negalėtų būti] lie. vė̃lės arba vẽlinas > vélnias atitikmuo, ar galbūt požemio dvasia, kurios vardas išvestas iš šaknies *u̯el- / *u̯ol- ‘dolina’.

Šaltinis:

Moszyński 2006, 252