Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: yra.

Antraštė:

yrà

Straipsnelis:

žr. ir

Šaltinis:

Топоров ПЯ I–K, 65–67

Antraštė:

yrà

Straipsnelis:

[p. 4–6 apžvelgiamos bent 4 hipotezės apie yrà kilmę] Mes išeities tašku čia laikysime, kaip ir 1970 m., kad yrà kyla iš jungtuko ir, bet – ir tai naujumas, kurį norime čia nurodyti – kad ne iš pagrindinės funkcijos to jungtuko (konjunkcijos), bet iš specialaus vartojimo kaip sustiprinamosios dalelytės prieš jungtį esti [(jis) ir èsti, r. (он) и есть] […] Iš pradžių vienintelis būties veiksmažodis su šaknimi *es- – lie. ẽsti, r. есть – išlikdamas savimi atlikti „silpnajai“ funkcijai, „stipriajai“ funkcijai išreikšti gavo ritminį sustiprinimą ir (jungtuką), r. и (ne su jų konjunkcijos funkcija!). Dėl šio sustiprinimo atsirado įvairių sintaksės ritminių samplaikų […] [7] […] Lie. kalboje pagrindinė samplaikų dalis supanašėjo – forma *irẽsti – su atematinio asmenavimo veiksmažodžiais ir patyrė bendrą likimą, t. y. tematizuodamiesi įgijo tematinę galūnę: *iresti → *irè // *irà, kaip ẽsti → ẽsa […]. Kartu kaip homonimo ỹra ‘irsta’ arba kaip bỹra ‘birsta’ buvo pailgintas šaknies balsis. [8...10] Iš semantinio-sintaksinio požiūrio taško, baltų-slavų buvo 3 būties veiksmažodžiai, tiksliau 3 predikatai: 1) „esmės“ predikatas […], be jungties (tipas „Крит – остров“); 2) „esmės“ predikatas […], reiškiamas veiksmažodžiu iš šaknies ese, lie. ẽsti; 3) „egzistavimo“ predikatas, existentia, morfologiškai ir ritmiškai paslankiausias, reiškiamas veiksmažodžio iš šaknies es- samplaikomis, lie. yrà […]. Trečiasis predikatas, plėsdamas savo sferą, išstūmė lietuvių kalboje antrąjį predikatą.

Šaltinis:

Степанов 1985, 10

Antraštė:

yrà

Straipsnelis:

Labai įdomu, kad beveik visi kartvelų-ide. leksiniai atitikmenys (skoliniai ar ne) reprezentuojami baltų kalbose. Ar „baltų“ ide. [132] centras atėjo į Europą per Kaukazą iš savo Šiaurės Mezopotamijos protėvynės [Gamgrelidze, Ivanov]? Kartais sutapimai su baltų kalbomis yra stulbinantys. […] du kartvelų žodžiai atrodo turį aiškias baltiškas, ir tik rytų bl. paraleles; būtent svanų īra ‘(tai) bus’ ir gruzinų did-i ‘didelis’. […] Baltų *īrā, atrodo, bus pasiskolintas į ide. iš kartvelų, kaip ir svanų (?) *(H-)ī-r-a, kur r yra bendra kartvelų šaknis ‘būti’, i formanto variantas, a- gryno kamiengalio vokalizacija. […] Taigi iš pradžių *Hīra neturėjo būsimojo laiko reikšmės ir buvo paskolintas į „baltų“ indoeuropiečių kalbą ir armėnų kaip masdaras.

Šaltinis:

Palmaitis 1984, 131–132

Antraštė:

yrà

Straipsnelis:

žr. būti

Šaltinis:

Степанов 1970, 193–196

Antraštė:

yrà

Straipsnelis:

Lie. yrà – veiksmažodžio būti esamojo laiko trečiojo asmens lytis. Su ja sietina la. ir(a). Abi formos rekonstruojamos kaip rytų baltų naujadaras *īrā́ (pr. kalboje jo nėra). Tad yrà buvo nominalinė forma, reiškusi ‘das, was ist’, ‘Sache’, ‘Wirklichkeit’, ‘Reichtum’ (Stang, 1966, 414) ar pan. Patikimiausia, lie. yrà sieti su jungtuku ir, kuris gretinamas su pr. er ‘bis’ (R. Lühr, 1995). Tuomet ir, kaip ir dalelytė ar, priklauso tai pačiai paradigmai ir interpretuotini kaip vietininkas (be galūnės), priklausąs šakniniam daiktavardžiui ide. *ar-/r̥- (*h2er-/h2r̥-). Bl. *īrā́ (> lie. yrà, la. ir(a)) būtų jų seka. Patys (*h2er-/h2r̥-) galėjo tapti naujadaro su tematiniu balsiu -o- pamatu.

Šaltinis:

Bammesberger 1997, 231–232

Antraštė:

irā

Straipsnelis:

Neįtikimos ar klaidingos K. Liukkoneno siūlomos suomių kalbos baltizmų etimologijos: […] suo. erä / ero < bl. irā […].

Šaltinis:

Nilsson 2001, 183

Antraštė:

yra

Straipsnelis:

Dažniau vartojamuose žodžiuose galimi įvairūs nereguliarūs fonetiniai pakitimai, pvz., […] yra > yr, nėra > nėr, nebėra > nebėr […].

Šaltinis:

Mańczak 1994, 96