Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: bruišė, prėskas, rimstyti, liūnas, žvelgti, snaudžius, makšnė, džiūti, skuistis, stulgus, mylista, teisė, piršlys, rudzpūkis, vargti, šlūžmelninkas, atbulai, kadarai, pažymynys, skliausmas.

Antraštė:

bruĩšė

Reikšmė:

Rotauge

Straipsnelis:

E. Fraenkelis savo žodyne mini V. Macheko siūlytą (žr. Zeitschr. XIX 59) lie. bruĩšė etimologiją. Aš atsisakau savo pasiūlymo dėl lie. bruĩšė; le. zręka, slov. androga etc. ‘t. p.’ galime aiškinti forma *rъdr-ǫga (iš rъdr ‘rot’, priesaga kaip ir pьstr-ǫgъ ‘Forelle’), bet vis tiek lieka paini žodžio pradžia [ir kt.]. Taigi sl. žodžiai negiminiški su lie. bruĩšė, kuris lieka darybiškai neaiškus.

Šaltinis:

Machek 1961, 355

Antraštė:

bruĩšė

Reikšmė:

šapalas

Straipsnelis:

Iš lietuvių ir apskritai baltų kalbų bruožų, kurie labai reikšmingi lyginamiesiems-etimologiniams tyrinėjimams, norėtųsi nurodyti jos gausius fonetinius pakitimus, kurių didžioji dalis atsirado dėl to, kad kalba raštu fiksuota gana vėlai (seniausi rašto paminklai yra iš XVI a.). Šitaip, pvz., sąvokai ‘blogėti’ randame tiek čìpti, tiek cìpti ir šìpti; greta drignùs taip pat yra dignùs, greta bruĩšė ‘šapalas’ randame brùnšas ir pan.

Šaltinis:

Pisani 1957, 142

Antraštė:

bruĩšė

Straipsnelis:

XVII a. pradžios Jurbarko muitų knygose rastas paminkluose dar nepažymėtas lietuviškas mekšro pavadinimas bruißu. Plg. lie. bruĩšė [Krotas, 20], užfiksuotą Žemaitijoje (var. bruĩšis, taip pat vakarų aukštaičių šnektose, pvz., Šakių raj. Sudargos [LKŽ, I, 1079], t. y. Jurbarko rajone. Kauno muitų knygoje 1601 m. yra užfiksuota forma бруйсу kaip žuvies pavadinimas. Abu variantai – le. bruißu [bruišu] ir ryt. sl. бруйсу – skiriasi priebalsiais š / s. Paprastai skolintuose lietuviškuose žodžiuose Šiaurės slavų kalbose priebalsis š perimamas kaip š, o ne kaip s. Neaiški čia nukrypimo priežastis. Kyla klausimas, ar forma бруйсу nėra prūsiška? Elbingo žodynėlyje iki šių dienų išliko mekšro pavadinimas brunse [E., 573]. Šios formos lietuviški atitikmenys – bruñšas, bruñšė ‘mekšras’, kurie [133] Lietuvoje lokalizuojami Žemaitijos ribose (Plungė, Klaipėda, Gargždai ir kt.) [LKŽ, I, 1094]. Juos K. Būga priskyrė prie kuršių kalbos liekanų ir laikė senesniais už nurodytuosius su diftongu ui [Būga, I, 294; III, 179]. Formas bruišė ir brunšas šiek tiek yra lietęs V. Pisanis [Pisani, 52]. Reikėtų dar pridurti formas brunscha, brunsze, lygiai kaip ir brunču (gen. pl.) Kuršių nerijos gyventojų šnektoje [Benecke 47; KKF, 18] ir upės pavadinimą Bruñšupis netoli Juškaičių Šilutės rajone [LUEV, 22]. Tokiu būdu lietuvių kalboje žinomi du mekšro pavadinimo variantai – bruišė ir brunšė, o prūsų kalboje – kol kas vienas – brunse. Labai galimas dalykas, kad žuvys buvo gaudomos Priegliuje, ir jų pavadinimas buvo atvežtas iš Karaliaučiaus. Dėl to visai įmanoma formą бруйс(у) laikyti būdinga prūsų kalbos Sembos dialektui, kuris šiuo atžvilgiu skyrėsi nuo Pomezanės šnektų (plg. brunse. Formą pr. *bruis- [134] (Semba, kaip ir lietuvišką, anot K. Būgos, reikėtų laikyti antrine. Bet tai galėtų būti ir skolinys iš lietuvių kalbos

Šaltinis:

Непокупный 1976, 133–135

Antraštė:

bruĩšė

Straipsnelis:

žr. brunšė

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 256–257

Antraštė:

bruĩšė

Reikšmė:

šapalas

Straipsnelis:

žr. čipti

Šaltinis:

Pisani 1957, 142

Antraštė:

bruĩšė

Reikšmė:

šapalas

Straipsnelis:

žr. drignus

Šaltinis:

Pisani 1957, 142

Antraštė:

bruišė

Straipsnelis:

žr. meisa

Šaltinis:

Vitkauskas 1978, 65