Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: gilus.

Antraštė:

gilùs

Straipsnelis:

Pr. gillin ‘gilus’ acc. sg. f. Arčiausiai siejasi su lie. gilùs (plg. gỹlis, gylė̃ ir pan.), la. dziļš. Bl. *gil- ‘gilus’, pasirodo, faktiškai neturi paralelių kitose ide. kalbose. Be to, nurodytiems žodžiams reikšme ‘gilus’ aptinkama kai kurių variantų, leidžiančių daryti išvadą apie šios etimologijos sudėtingumą ir tik apie tikėtiną buvimą kai kurių neorganinių pakitimų. Dėmesio vertas senas Meillet (IF V, 1895, 333) ir Mykolos (BB XXII, 1897, 254) požiūris, pagal kurį sl. *glǫbokъ paaiškinamas dviejų formų susipynimu, iš kurių viena yra gimininga s. i. gambhīrá-, o kita – lie. gilùs bei pr. gillin [236].

Šaltinis:

Топоров ПЯ E–H, 235–236

Antraštė:

gilùs

Straipsnelis:

Pr. gillin (gilin; acc.) 63₁₂₀ ‘gilus’ : lie. gilùs, gelmė̃, la. dzel̂me.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 220

Antraštė:

gilus

Straipsnelis:

Daugelis ide. žodžių, reiškiančių ‘gilus’, susiję su žodžiais, reiškiančiais ‘tuščias’, ‘lenktas, bent’; kai kurie žodžiai, reiškiantys ‘gilus’ anksčiau buvo vartoti tik kalbant apie jūrą ar duobę, skylę, o paskui pradėti vartoti platesne reikšme. Lie. gilus, la. dziļš (pr. acc. sg. f. gillin), šalia lie. gelmė, la. dzelme ‘giluma, gylis’, etimologija neaiški.

Šaltinis:

Buck 1949, 891

Antraštė:

gilùs

Straipsnelis:

Apeliatyvai lie. dial galvỹs//gal̃vis ‘savaime pasidariusi kūdra senos upės vagoje’ (LKŽ III 85; plg. Vanagas LHEŽ 105), t. y. ‘kūdra, pasidariusi iš buv. upės duburio’ suponuoja būdvardinį subst. (mobile) bl. *galvja- (i̯o-kamienį neutr.) ‘tai, kame yra duburių, kur duburinga’ – vedinį (matyt, oksitonišką) iš adj. (o/ā-kamienio) bl. *galva- ‘duburingas’ (neutr.), o šiame slypi verb. bl.-sl. *gel-/*gil- ‘duobti, durti, kišti ir pan.’ (ide. *gu̯el-/*gu̯l̥-, plg. J. Pokorny IEW I 470t.). Iš pastarojo turime kamiengalio *-u- vedinį adj. bl. *gilu- ‘išduobtas (įdubęs) – gilus’ (lie. gilùs ir kt. Plg. galvỹs.

Šaltinis:

Mažiulis 2006, 509–510