Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kalbėti, kaipo, grožėtis, gurnis, lenšis, suodžiai, spraginti, abu, valai, sriuba, raupti, aukštis, karka, mauknynas, lygius, dalsus, kadagius, kriokti, šeivykštė, bredyti, atsakovas, drabnas, štrumpa, avis, kragas, stėplė, putė, bruikšti, bruiškia, pūkis, kuštulys, reda.

Antraštė:

kalbė́ti

Straipsnelis:

žr. kalba

Šaltinis:

Otrębski 1963a, 25

Antraštė:

kalbė́ti

Straipsnelis:

žr. kalbasyti

Šaltinis:

Safarewicz 1967, 248

Antraštė:

kalbė́ti

Straipsnelis:

Lie. kalbėti, su kalba giminiškas la. kaļuot ‘plepėti’, s. pr. kelsāi ‘jie skamba’, gr. κέλαδος ‘triukšmas’, καλέω ‘pavadinti, pašaukti’, lo. colāre ‘sušaukti’, clāmāre ‘šaukti, vadinti’ ir t. t.

Šaltinis:

Buck 1949, 1256

Antraštė:

kalbė́ti

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti baltų kalbų vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t. y. archajiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų kalbų pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų–slavų epochoje bei atskiros baltų kalbos raidoje.] Baltiški verba dicendi reprezentuoja kelias ide. šaknis. Lie. kalbė́ti, kalbù turi šaknį *kel(ə)-, kuri išplėsta elementu -b-. Tai matome, pirma, iš la. kaļuôt ‘plepėti, kalbėti’ ir, antra, iš gr. καλέω ‘kviečiu, šaukiu’, lo. calō, -āre ‘sušaukiu’, s. v. a. halōn, holōn ‘šaukti’. Čia taip pat priklauso pr. kaltzā, kelsāi 3 pl. ‘skamba’, kuris yra lie. *kal-s-óti tipo vedinys.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 236

Antraštė:

kalbė́ti

Straipsnelis:

žr. klabėti

Šaltinis:

Otrębski 1963a, 25

Antraštė:

kalbė́ti

Straipsnelis:

Pr. inf. kaltzā, kelsāi ‘skamba’, kalsīwingiskan‘skambią’ suponuoja paradigmas *kalsātvei, *kalsētvei. Tai savarankiškas formanto -s vedinys iš verb. bl. *kal- (lie. kalbė́ti, la. kalbêt, su plėtikliu -b-). Prūsų paradigma galėjo būti inf. kalsī-, praes. kalsā- (plg. Kaukienė, Tiltai 1, Klaipėda, 2000, p. 140).

Šaltinis:

Jakulis 2001, 191

Antraštė:

kalbė́ti

Straipsnelis:

Č. klábositi ‘šnekėti, plepėti’ etimologinėje literatūroje siejamas su lie. kalbė́ti, kal̃ba, -ė́jo = la. dial. kalbêt (la. kal̃binât) ‘plepėti, kalbėti’. Morfologinės struktūros požiūriu slavų veiksmažodžiui artimesnis būtų lie. kalbãsyti, šaknies struktūros požiūriu – lie. klabė́ti, klãba, -ė́jo ‘1. bildėti; klibėti; barškėti; 2. plepėti’ : la. klabêt, ‘bildėti, klibėti, taukšėti; plepėti, niekus taukšti’. Galima rekonstruoti tik garsažodinės kilmės šaknį *kalb- (*klab-, kleb) < bl.-sl. *kel- / *kal- ‘skleisti garsą / sklisti garsui’ (plg. plėtikliu -b neišplėstos šaknies la. kaļ-uôt ‘t. p.’) < verb. ide. *(s)kel- / *(s)kol- / *(s)kl̥- ‘skleisti garsą (sklisti garsui)’. Veiksmažodžio kalbė́ti plėtiklis -b- laikytinas rytų baltų plėtikliu, nes kitose kalbose taip išplėstos šaknies veiksmažodžių nerasta.

Šaltinis:

Jakulis 2004, 133; 147

Antraštė:

kalbė́ti

Straipsnelis:

Veiksmažodis išplėstas vienu konsonantiniu plėtikliu. Bazinė šaknis *(s)kel- / *(s)kol- / *(s)kl̥ ‘skleisti garsą (sklisti garsui)’: s. v. a. hellan ‘ertönen’, scellan ‘schallen aidėti, skambėti’, het. kalleš- ‘šaukti’, lo. calō, calāre ‘šaukti, šūkauti, sušaukti’, gr. καλέω ‘vadinti, kviesti, šaukti’, la. kaļuôt, pr. kaltzā, kelsāi.

Šaltinis:

Jakulis 2004, 232

Antraštė:

kalbė́ti

Reikšmė:

говорить, объясняться

Straipsnelis:

Straipsnyje aptariami galimi senieji čekų ir baltų leksiniai ryšiai. Baltizmais čekų kalboje laikoma vediniai su šaknimi k(a)lab-: č. klábosyti ‘болтать, нести вздор’, klábos ‘пустомеля’, moravų -slovk. kláboznit’, kalabisovat, moravų, kalabizňovat, lachų kal’abit’, jie savo ruožtu siejami su lie. kalbė́ti ‘говорить, объясняться’, kalbãsyti ‘забавляться, беседовать, болтать’, la. kal̃binât ‘болтать, разговаривать, беседовать’.

Šaltinis:

Лучиц-Федорец 1989, 169