Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: lavonas, draugtarnis, kietsprandis, sukrus, laksnus, riesti, klupstas, raudonikas, musoti, metrus, binkaulis, maumas, utarnykas, laupus, leipas, dūmas, slinkti, dìlbinti, timšras, eigà, gleizoti, atasaja.

Rezultatai

Antraštė:: lavonas
Straipsnelis:: Dažnai sąv. kūnas ir lavonas žymėti vartojamas vienas žodis, kartais senasis kūno pavadinimas įgyja reikšmę miręs, negyvas kūnas; lavonas, o senosios reikšmės netenka; kai kada vienu žodžiu vadinamos ir sąv. lavonas ir (nu)miręs, numirėlis. Kitose k. aiškiai skiriamos sąv. ‘žmogaus lavonas’ ir ‘gyvulio lavonas’, pvz., lie., la. maita, lie. lavonas; s.-kr. strvina ‘maita’ ir s.-kr. leš, mrtvac ‘lavonas’ ir t. t. Lie. lavonas : lie. liauti ‘nustoti, baigti’, pr. au-laut ‘mirti’, r. dial. luna ‘mirtis’ ir t. t. Kitose k. šias sąvokas žym. žodžiai etimol. siejami su sąv. tinti, trupėti, kankinti, žudyti ir t. t.
Šaltinis:: Buck 1949, 290–291

Antraštė:: lavónas
Straipsnelis:: Ide. *leu- ‘įgyti – netekti’ temą ‘galas, mirtis’ reprezentuoja baltų ir slavų kalbų faktai. Plg. pr. au-lāut ‘mirti’ (: č. ú-leva ‘palengvėjimas, lengvata’), lie. lavónas ‘труп’ ir liavónas – ‘paliovusio gyventi žmogaus kūnas’ (LKŽ VII, 1966, 210, kur l/i/avónas : pa-liáuti), r. dial. лýнуть ‘мирти, padvėsti’ (Словарь русского народного говора XVII, 196–197: tas veiksmažodis atskirtas nuo kitų, su juo etimologiškai susijusių: лунýть ‘mesti’, *‘palikti’, лýнуть ‘iššauti’ ir kt.) br. лýнуць ‘žūti’, plg. лунá ‘mirtis’ (Словарь русского народного говора XVII, 193) ir kt., dar plg. лютая смерть ir kt. [Žr. dar liautis].
Šaltinis:: Топоров 1986 (1988), 256

Antraštė:: lavónas
Straipsnelis:: Žinoma, kad prasl. lěviti (< ide. *lē̆u-) tęsiniai yra ukr. лівити ‘silpti, mažėti’, č. leviti ‘sumažinti’ [ir kt.]. Artimiausi atitikmenys yra bl., germ. kalbose (žr. Berneker SEW I 722; Фасмер ЭСРЯ II 533 (ir kt. žod.)]. Į šį lizdą gali būti įtrauktos ir neseniai paskelbtos sl. kalbų tarmybės [42]: r. dial. половѣть ‘iškvėpti, silpnėti’, ukr. dial. лови́тиса, ся ‘surūgti, sutirštėti (apie pieną)’. Abiejų tarmybių vokalizmą tiksliai atitinka lie. lavónas (Pokorny IEW, 682–683).
Šaltinis:: Куркина 1973 (1975), 42–43

Antraštė:: lavónas
Straipsnelis:: Baltų-slavų germanų leksikos bendrybėms gali priklausyti prūsų aulaut ‘mirti’ : lie. lavonas, liavonas, rusų tarmių лунá ‘mirtis’, лунить, nors kituose šio arealo dialektų žodžiuose reikšmė, susijusi su mirtimi, neaptinkama.
Šaltinis:: Иванов 1985 (1987), 7