Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: obelis, malė, skėsčioti, kuka, šukos, lietuvas, prokalbė, kėtotis, bangas, banga, žiedas, garkugis, plokščias, drimelis, naktigonis, privartus, dūkas, gaidas, maknoti, štriumpa, gunkla, dūlys, emalas, ketverokas, pagonis, iža, viešėti, grubluotas, namudarbis, sugėdinti.

Antraštė:

obelìs

Straipsnelis:

S. air. aball f. ‘obelis’, ríg-aball ‘karališka obelis’ ir taip pat ‘medis apskritai’ RCX 70.7. Obuolio pavadinimas skiriasi žodžio pradžios vokalizmu, – tai ubull s. neutrum (ubull n-óir TBFr. § 3), vėliau m. (in t-ubull SR 1263), gen. pl. ubúll Ml 100 c. 21; a ubull óir ar n-abla-ni ‘o mūsų obels aukso obuoly!’ ACL II 235 § 28, plg. TT III 101. Žodžiu ubull taip pat nusakoma kiekvienas apvalus – natūralus ar dirbtinis – objektas, – būtent Adomo obuolys bei akies vyzdys. Velsiečiai ir valai abu žodžius skiria kitaip: afall f. ‘obelis’, sg. afallen ir afal m. ‘obuolys’, sg. afalen (ny phell gwyd afal o afal ‘obuolys nuo obels netoli krenta’ An. 96.5 = 26.1). v. kornų auallen (Voc.), v. bret. aval. Galų kalboje egzistavo avallo, ir jį paaiškina pavadinimas Avallon, s. Aballo. Vakarietiškas žodis lo. kalboje pakeistas žodžiu mālus, tačiau išsaugotas italų dialektiniame miesto Abella pavadinime. Germanų kalbose gerai išlaikytas: Krymo go. apel, s. v. a. apful, s. ang. æppel, s. isl. epli neutr. žodį taip pat turi baltų-slavų kalbos: lie. óbůlas, obelìs f., s. sl. jablŭko ‘obuolys’, jablani ‘obelis’. Kitur neaptinkamas. Kitas šaknies vokalizmo skirtumas iš dalies galbūt paaiškinamas *ablu- obuoliui ir *abal-n- vaismedžiui pavadinti. Pokorny IEW, I. Dar žr. ablann ir ubull.

Šaltinis:

Vendryes LEJA, a–6

Antraštė:

obelìs

Straipsnelis:

pr. E 615 wobalne ‘obelis’ (sinkopuotas iš *(v)'a:belin- pažod. ‘яблоневое scil. дерево’ : obelìnis (mẽdis); obelìs, óbelį.

Šaltinis:

Смочиньский 1987 (1989), 33

Antraštė:

obelìs

Straipsnelis:

žr. obuolas

Šaltinis:

Rasmussen 1989, 232–233

Antraštė:

obelìs

Straipsnelis:

wobalne E 615 ‘obelis’ : woble, s. sl. (1) АБЛАНЬ, le. jabłoń, lie. obelìs, s. air. aball, s. isl. apaldr ‘obelis’ ir kt. žr. Walde Pokorny I, 50 t.; apie tai dar Fraenkelis KZ LXIII 175 tt.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 340

Antraštė:

obelìs

Straipsnelis:

žr. obuolis

Šaltinis:

Stundžia, Venckutė 1986, 74

Antraštė:

obel̃s

Straipsnelis:

Obels pavadinimas baltų kalbose greta i kamieno liudija ir senesnį priebalsinį l kamieną, plg. lie. gen. sg. obel̃s, taip pat obals; nom. pl. óbeles, sinkopuota óbels; gen. pl. obelų̃, taip pat obalų (pvz. daugiausia iš LKŽ kartotekos); la. gen. sg. ir nom. pl. âbuȩls. Pirminė l kamieno paradigma turėjusi būti nom. sg. *ābō(l), gen. sg. *ābeles. Dar anksčiau žodis turėjęs būti heteroklitinio kamieno. Slavų kalbose paliudyta l ir n kamienų kontaminacija *(j)aboln-. Baltų ir slavų formos skiriasi buvusios priesaginės dalies balsių kaitos laipsniais: baltų pailgintasis o laipsnis, besikaitaliojąs su e, o slavų – pilnasis laipsnis o). Be to, baltų kalbose senieji heteroklitiniai kamienai buvę išplėsti elementu -t-, paliudytu ir s. i. yakṛt, gr. ἤπατος, plg. lie. dabartìs, vakartìs, Mótertis, Obeltìs.

Šaltinis:

Eckert 1969, 10–15

Antraštė:

obelis

Straipsnelis:

žr. obuolas

Šaltinis:

Duridanov 1973, 53

Antraštė:

obelìs

Straipsnelis:

žr. obelė

Šaltinis:

Blažek 2001b 52–54