Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: žalga, akvatus, veizlus, čirpti, ermas, ūdroti, skausti, niekas, šina, maumoti, melina, pats, milas, laukys, artuvas, širtva, plaustai, ciba, šlajai, šmirgel, gyvulys, žvirbti.

Antraštė:

žalgà

Straipsnelis:

Armėnų jałk ‘šaka, virbas, vytis, rykštė’ (i-a- kamienas). [Lit.: Hübschmann AG I 469; Walde-Pokorny I 540; Feist³ 189; Pokorny 411]. Sietini go. galga ‘mietas, stulpas, baslys, kryžius’, s. isl. galgi ‘kartuvės’, lie. žalgà ‘lange, dünne Stange’, la. žalga ‘ilgas virbas, vytis, meškerikotis’. Čia aptartai grupei savo šaknimi veikiausiai giminiškas armėnų joł ‘kartis, strypas’, kuriam priklauso jlem ‘vagoju, ariu’⁵⁶ [⁵⁶ plg. Petersson, Indogerm. Heteroklisie, 155]. Su šia [315], neišplėsta guturaline priesaga forma sietini s. i. hala m. n. ‘plūgas’ ir lie. žúolis ‘Stück Holz’. Taigi konstatuotina dvilypė armėnų-bl. sąsaja – pirmu atveju čia dar prisišliejus s. i., antruoju – germ. k. […] Armėnų-bl.-s. i. […] sąsaja kilo anksčiau nei armėnų-bl.-germ.⁵⁸ [⁵⁸ armėnų jałk ir . žalgà turi kamiengalį -g, o germ. formos – -gh. Tad armėnų-bl. giminystė glaudesnė nei armėnų-germ.]. Pastaroji kaip žodžių sugretinimas yra be abejo svarbesnė.

Šaltinis:

Solta 1960, 314–315

Antraštė:

žalgà

Straipsnelis:

[Rec.: Этимолог. словнiк украiнскої мови – Київ, t. 1.] Išskaičiuojant vok. Galgen giminaičius (s. v. галга́н ‘tinginys, dykinėtojas’ P. 459), iš baltų kalbų pakako priminti lie. žalgà, sykiu pateiktas la. žanga veikiausiai yra lituanizmas.

Šaltinis:

Urbutis 1986b, 86

Antraštė:

žalgà

Straipsnelis:

Ide. liežuvio užpakalinių pakitimas į frikatyvinius iš afrikatų pasireiškia tik *g̑h atveju, kuris neintervokalinėje pozicijoje perėjo į j afrikatą, o intervokalinėje pozicijoje – į z spirantą armėnų kalboje: ide. *g̑h > j: *g̑halgā > jałk ‘lazda, šakelė, šaka’ (plg. go. galga ‘mietas, kryžius’, s. isl. galgi ‘kartuvės’, gelgia ‘šaka, lazda’, lie. žalgà, žalgas ‘ilgas virbas, meškerė’).

Šaltinis:

Джаукян 1982, 55

Antraštė:

žalgà

Straipsnelis:

(Autorius aiškina armėnų kalbos fonetinės sistemos susidarymą). Ide. *g̑halgā > arm. jałk ‘šaka, virbas, rimbas’ (plg. go. galga ‘rąstabaslis, mietas, kryžius’, s. isl. gelgia ‘šaka, lazda’, lie. žangà ‘kartis, šatra, rykštė’).

Šaltinis:

Джаукян 1982, 68

Antraštė:

žalgà

Straipsnelis:

Lie. žalgà, la. žalga (< lie. ?; ME IV 788; Fraenkel 1287) / lie. žal̃gas ‘kartis, smaigas’ priklauso ide. leksikos sluoksniui. Kitų ide. kalbų atitikmenys paremia ā kamieno archajiškumą: arm. jałk ‘šaka; stiebas; vytis’ (< *ĝalgā; Pokorny 411), go. galga ‘stulpas, kryžius’ (Fraenkel; Trautmann 364).

Šaltinis:

Stundžia 1994, 17, 20

Antraštė:

žalgà

Straipsnelis:

žr. žalgas

Šaltinis:

Koivulehto 2004, 284

Antraštė:

žalgà

Reikšmė:

Stange

Straipsnelis:

Go. galga ‘Pfahl, Kreuz’, s. isl. galgi, s. ang. gealga, s. saksų, s. v. a. galgo ‘Galgen’ (< germ. *g̱alg̱-an-) veikiausiai yra susiję su lie. žalgà ‘Stange’, la. žalga ‘Angelrute’. Germanų kalbų pirminė reikšmė turėtų būti ‘biegsamer Stamm’.

Šaltinis:

Casaretto 2004, 234