Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: alkūnė, tervėtis, laipsniavimas, buveinė, tulžti, burvis, vėdys, capnoti.

Antraštė:

alkū́nė

Straipsnelis:

Žodžiai, žymintys sąvoką ‘alkūnė’, paprastai etimologiškai siejami su sąvoka ‘lenkti’. Dažnai sąvokos ‘alkūnė’ ir ‘ranka nuo alkūnės iki riešo ar iki pirštų galų’ susipina. Didžiausia žodžių, žyminčių šią sąvoką, dalis, kilusių iš ide. *el-, *ele- ‘lenkti’, tai – lie. alkūnė, la. elkuons, pr. woaltis, woltis ‘uolektis’, s. sl. lakŭtĭ ir t.t. ‘alkūnė, uolėktis’; skr. aratni-, av. arəθna- ‘alkūnė’; lo. ulna ‘ranka nuo alkūnės iki pirštų kaip matas, uolektis’, s. ang. eln, s. air. uilind ‘alkūnė’ ir t.t. Kaip matyti, ‘alkūnė’ ir ‘uolektis’ susietos sąvokos ‘ranka nuo alkūnės iki pirštų’. Lie. uolektis, la. uolekts taip pat < ide. *el- ar *ele-.

Šaltinis:

Buck 1949, 238

Antraštė:

alkū́nė

Straipsnelis:

Pr. alkunis ‘alkūnė’ lyginama su lie. alkū́nė, elkū́nė (plg. alkūnas LKŽ I, 106; alkū́ninis ir t.t.), la. ȩ̀lkuons, ȩ̀lkuonis, ȩ̀lkuone (ME I, 567–568) [75]. Dėl pr. alk-unis darybos žr. Endzelīns, Senprūšu valoda, R., LU, 1943, 46, Endzelīns, Baltu valodu skaņas un formas, R., Latvijas valsts izdevniecība, 1948, 88: mal-unis, wald-ūns tipas. -n- elementas šios šaknies žodžiuose žinomas kitose ide. kalbose: lo. ulna ‘alkūnė’, air. uilen, galų elin, go. aleina, s. v. a. elina, gr. ὠλένη, s. i. aratní-, ā́rtnī, s. pers. a-ra-ša-na-i-ša ir kt. Reikėtų palyginti formas be -n-: pr. woaltis, woltis (žr.), taip pat lie. úolektis, uolektìs, la. uôlekts, èlks, èlka, s. sl. ЛАКЪТЬ, r. лóкоть ir kt. Šių žodžių ide. šaltinis yra nurodomas ir darybiškai (žr. Specht, Der Ursprung der idg. Deklination, 1944, 207; Benveniste, Origines de la formalion des noms en indoeuropéen, 1935, 104, žr. kritiką Szemerényi, Sprache 1966, XII, 199), ir semantiškai (Güntert, Wörter und Sachen, 1928, XI, 133–134).

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 75–76

Antraštė:

alkū́nė

Straipsnelis:

Gr. λοξός ‘įžulnus, sulenktas’ […]. Galimas ryšys su λέχριος. Dėl balsio o, plg. φοξός. Ide. etimologiją yra sunku patikslinti. Pvz., galvojama apie alkūnės pavadinimą: lie. alkúnė, s. sl. lakŭti, r. lókoti, kurie remiasi *olkut. Žr. Pokorny IEW, 307 su gausybe, tačiau abejotinų duomenų bei Beckes, Proto-Indo-European Laryngeals, 22, kuris lieka skeptiškas.

Šaltinis:

Chantraine DEG III, 646

Antraštė:

alkū́nė

Straipsnelis:

Gr. ὠλένη ‘alkūnė’. Senas ide. (visada gyvosios giminės) ‘alkūnės’ (ir papildomai ‘senovinio ilgio mato’) pavadinimas, bet kiekvienoje kalboje šiek tiek besiskiriantis. Graikų seno nosinio kamieno pėdsakai – priesagų -εν-/-ν- kaitoje. Išplėstą -ā- randame vakarų ide. kalbose, bet su *ŏ- žodžio pradžioje (plg. taip pat ὀλέκρᾱνον) ir su iš dalies neaiškiomis antrojo skiemens variacijomis: trumpa sinkopė lo. ulna, trumpas *ĕ ar *ĭ s. v. a. elina, ilgas *ī go. aleina, galų elin. Daug tolimesnės yra indo-iranėnų (skr. aratniḥ, s. persų arašniš) ir baltų-slavų (pr. alkunis, s. sl. lakŭtŭ) formos: baltai turi žodžius su *ōl- (lie. uolektìs), ir *ŏl- (lie. alkūnė). Armėnai semantiškai atsiskiria žymimais (metonimiškai?) lenktais skeleto elementais (stuburu, pakaušiu), bet rodo aiškią giminystę su graikais. Taigi uln su u- < *ō- turi reguliarią nosinio kamieno fleksiją (gen. sg. ulan, nom. pl. ulunkʿ. Pokorny IEW, 307tt.

Šaltinis:

Chantraine DEG IV (2), 1300

Antraštė:

alkū́nė

Straipsnelis:

[išvardijamos armėnų-baltų-slavų izoglosos:] arm. olok‘ ‘blauzdikaulis’, lie. alkū́nė, úolektis, pr. alkunis, la. ȩ̀lkuons, pr. *olkъtь – visi su reikšme ‘alkūnė’ su sufiksu *-k, greta gr. ὠλένη ‘alkūnė’, lo. ulna, go. aleina su sufiksu *-n-.

Šaltinis:

Сараджева 1987, 26

Antraštė:

alkū́nė

Straipsnelis:

[Smarkius formalius, garsinius skirtumus rodo] pr. alkunis ‘alkūnė’ (E 110), lie. alkū́nė, la. elkuonis ‘t. p.’, esantys greta pr. woltis ‘dilbis’ (E 112), lie. uolektìs, la. uolekts ‘mastas, uolektis (ilgio matas)’, s. bažn. sl. lakъtь ‘alkūnės kaulas, Elle’, arm. olokʿ ‘blauzdikaulis’ su k priesaga, kitaip nei gr. ὠλένη ‘alkūnė, dilbis’, lo. ulna ‘alkūnė, alkūnės kaulas’ ir kt.

Šaltinis:

Euler 1983, 38

Antraštė:

alkū́nė

Straipsnelis:

[Aptariami netaisyklingi slavų ir baltų kalbų fonologiniai atitikmenys, rodantys kontaktus su kitomis mažiau ar daugiau artimomis ide. tarmėmis: Rozwadowskio dėsnis (a- > e-).] Prasl. al-k-u-ti- ‘elbow’ (plg. sl. olkŭtĭ, ru. lokot'), bl. el-k-ū-n-ē- / al-k-ū-n-ē- (plg. pr. alkunis, la. ȩ̀luons, lie. alkū́nė, trm. elkū́nė). Ide. *Hh₃-el-, plg. s. i. aratní-, av. arəthna-, gr. ōlénē, ōllon, lo. ulna (*olenā), s. air. uílen, go. aleina, s. v. a. elina.

Šaltinis:

Andersen 2003, 62–64

Antraštė:

alkū́nė

Straipsnelis:

žr. kelėnas

Šaltinis:

Andersen 2003, 64–66

Antraštė:

alkū́nė

Reikšmė:

elbow

Straipsnelis:

Tiek bl., tiek sl. kalbose yra etimonų su žodžio pradžios *e-, kurių atitikmenys kitose ide. kalbose rodo buvus praide. *a- ar *o- (*h₂e-, *h₃e-, *Ho-). Manoma, kad bl. ir sl. formos atsirado įvykus mįslingam pakitimui *a/o- > e-, kurį Henningas Andersenas vadina Rozwadowskio dėsniu (Andersen 1996, Reconstructing prehistorical dialects: Initial vowels in Baltic and Slavic, Berlin and New York). Derksenas pristato etimonus, kuriuos Andersenas aprašo kaip Rozwadowskio dėsnio pavyzdžius: lie. alkū́nė, dial. elkū̃nė, la. ȩ̀lks, ȩlkuon(i)s, ȩ̀lkone, pr. alkunis ‘elbow’; prasl. olkъtь. Su ilguoju šaknies vokalizmu: lie. úolektis, la. uôlekts ‘ell’, pr. woltis ‘fore-arm’, woaltis ‘el’. Peaide. *HoHl- šalia *HHol-.

Šaltinis:

Derksen 2002a, 5–6