Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kumelė, klejai, sirpti, šeivkojis, širvis, brankinti, gniaužti, liekuoti, byrėti, ėriščias, gražus, pragydrūlė, gugenti.

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

žr. kamanos

Šaltinis:

Топоров ПЯ I–K, 191–196

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

žr. kumelys

Šaltinis:

Otrębski 1968, 257

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

Lie. kumẽlė, savo forma primenantis sl. kobyla ir tapatus jam reikšme, drauge su lie. kumelỹs, la. kumeļš ‘kumeliukas’ tikriausiai yra giminiškas s. i. kumār ‘jaunuolis’ < *kumēl-.

Šaltinis:

Трубачев 1960a, 50

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

Pr. *kumel- atstatoma iš seno vokiško pavadinimo Hommel, kuriame slypi dar senesnis Kumiela, o 1958 m. nustatytas ir kitas pavadinimas – Kumielka. Šie ir kitų kalbų panašūs vietovardžiai leidžia rekonstruoti prūsų-jotvingių apeliatyvą *kumel-, siejamą su lie. kumẽlė, kumelỹs, la. kumele, kumē̆ļš, kumē̆lis (ME II). Apie kitas paraleles žr. Fraenkel LEW, 309.

Šaltinis:

Топоров ПЯ K–L, 268–269

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la., pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskirų baltų kalbų raidoje.] Arklys. Senas ide. pavadinimas *ek̑u̯-. Žodis ašva lie. buvo pakeistas žodžiu kumẽlė, la. kumele, kuris neturi aiškios etimologijos.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 226

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

Lie. kumelė giminiškas su s. sl. konjĭ ‘žirgas’. Galbūt kilo iš *komnjo-: s. r. komon’ ‘žirgas’, pr. camnet ‘t. p.’. Etimologija labai neaiški ir ginčytina.

Šaltinis:

Buck 1949, 169

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

S. i. kumāra ‘vaikas, berniukas, sūnus, princas’ – iš ide. *kumo-, lie. kumelys ir kumelė irgi iš ide. *kumo. Būta ide. šaknies *kau- ‘mažas, jaunas’ (iš jos – Avest. kuta-ka- ‘mažas’ šalia kauta-ka ir kt.)

Šaltinis:

Szemerényi 1977, 15

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

žr. kumė

Šaltinis:

Schuster-Šewc 1964, 246–252

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

pr. camnet ‘arklys’, kampnit ‘t. p.’ […] nesietini su lie. kumẽlė.

Šaltinis:

Euler 1985b, 88

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

Lie. kumẽlė ʻarklio patelėʼ, kumelỹs ʻpaaugęs arklysʼ, kumeliùkas ʻarklio jauniklisʼ, la kumeliņš ʻkumeliukas ʼ, kumeļš ʻeržilas; gražus arklysʼ, kumelis, kumelīce ʻkumelinga, kumelėʼ. Šių žodžių kilmė – gana neaiški. Populiariausia Ž. Šarpantjės etimologija, kur lie. kumelỹs, la. kumeļš siejami si s. i. kumāráḥ ʻjaunikaitisʼ, bet irgi labai abejotina.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1968, 156

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

žr. kumelys

Šaltinis:

Kazlauskas 1970c, 132

Antraštė:

kumẽlė

Straipsnelis:

Jotvingių kuma ‘kiaulė’ gal sietina su lie. kumẽlė, kumelỹs, la. kumel̡š ir kt.? O gal kiaulę tiesiog vadino ‘kuma’ (pasitaiko ir lietuvių folklore) (?).

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 74

Antraštė:

kumẽlė

Reikšmė:

kobyła

Straipsnelis:

žr. kumė

Šaltinis:

Smoczyński 1998-1999 (2000), 169