Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
žr. vardas
Šaltinis:
Puhvel HED III, 433–437
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
Lie. võras (psn., nevartojamas), pr. urs ‘senas’. Fraenkel II 1274; Trautmann 454; Endzelin 269. […] Šis žodis kaip vienintelis sąvokos ‘senas’ pavadinimas yra dokumentuotas prūsų kalboje, kuriuo laikoma čia paliudytas aukštesniojo laipsnio uraisins [169] (Acc. pl.), neturintis atitikmenų nei baltų kalbose, nei už jų ribų,¹⁰⁶ [¹⁰⁶ Lauszweert (op. cit. 100–102) siūlo sieti su lie. vi̇̀rti, la. vîrt, rekonstruodamas žodžiui võras pirminę reikšmę ‘subrendęs, išsirpęs, prinokęs, suaugęs’ ir dar primena, jo nuomone, neaiškų pr. woragovus ‘uogos sėkla’. (Trautmann 465; Endzelin 277)] o latvių kalboje jo visiškai nėra.
Šaltinis:
Ademollo Gagliano 1992, 169–170
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
žr. velti
Šaltinis:
Seebold 1970, 552–553
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
[Apskritai keistas dalykas yra abejoms toch. kalbos tarmėms pažįstamas apie 30-ties v. (‘šaknų’) būrys, kurie baigiasi -tk-. Priebalsių grupelė -tk- nėra nei kokio nors laiko ar nuosakos rodiklis. Ji aptinkama visoje v. sistemoje bei su v. etimologiškai besisiejančiuose adj. ir s.:] Toch. A lytis wrātk- užfiksuota du sykius kartu su śwāl ‘mėsa’. Pirmajai K. Snaideris (žr.: IF, 57, 200) siūlo reikšmę ‘virti’ ir ją kildina iš šaknies, slypinčios lie. vérdu, vi̇̀rti ‘gaminti maistą’. Tokia etimologija yra labai viliojanti, kadangi lie. v. reprezentuoja ‘sunkiąją šaknį’ (i̇̀r < r̄), tačiau siejimas (aiškinimas) išlieka miglotas. Protoide. *wrā-?, bet mes lauktume *wr̥-, t. y. *wrA-. Ar tai galėtų būti dar vienas įrodymas dėl toch. kalbos ‘nenutrauktas’ sonantas + laringalas?
Šaltinis:
Lane 1967b, 99
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
Pr. auwerus (galbūt u-kamienis, žr. FBR XIV. 75; Paulis KSB VII 179 laiko, kad čia turime reikalą su a-kamieniu dgs. vardininku) E. 529 ‘sindir’ (t. y. ‘Metallschlacke’) (taip Potas KSB VI 125) : lie. vi̇̀rti, la. vir̂t, s. sl. ВЬРѢТИ ‘būti karštu’ ir kt.
Šaltinis:
Endzelīns DI IV (2), 185
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
Su Lorenco (Lorentz, Pomor. III 809) užfiksuotu trm. pamarėnų veiksmažodžiu varskac ‘drabstyti, purkšti, trykšti’ ir archaišku kaš.-slovin. vårščec, våršče ‘virti, kunkuliuoti, gurgėti’ yra tos pat šaknies. Remdamiesi veiksmažodžio reikšmėmis, pamatine šaknimi galime laikyti prasl. *vьrěti ‘virti’ (plg. prasl. deverb. *virъ ‘šaltinis’), kuri išplėsta priesaga -sk-. Giminiško bl. lizdo žodžiai taip pat turi išplėstuką -sk-, plg. lie. vi̇̀rti, vi̇̀rškinti ‘krešėti’, virkštė́ti ‘augti į viršų, didėti’, vi̇̀rkšti, -rštu, -rškau ‘didėti, krešėti’, vir̃kštis ‘vytinis, šmaikštis’, la. vir̃ksne ‘bulvienojai’ (Fraenkel 1260–1261). Tos pačios šaknies sl. žodžiai patvirtina analogišką semantikos pasikeitimą, plg. virkštė́ti ‘bujoti, didėti’ - slovk. navret’ ‘didėti’ (Kátal 371) lie. vi̇̀rkšti ‘krešėti’ – č. sevříti se, a. luž. zewrěć so ‘sukrekėti’ (plg. lie. varškė̃). Čia dar galima skirti pamarėnų varšnǫc ‘surūgti’.
Šaltinis:
Варбот 1982 (1985), 31–32
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
[Norint nustatyti bendras baltų-slavų inovacijas reikia apsiriboti tik tais komponentais, kuriuos randame tiek vienoje, tiek kitoje kalbų grupėje, o leksinėms inovacijoms nustatyti vertingiausi yra tie žodžiai, kurių, išskyrus baltų-slavų kalbas, niekur kitur nerandame. Veiksmažodžio sistemoje Trautmanas nurodo 36 tokius elementus, ir jie sudaro šio darbo pagrindą.] u̯irīti ‘virti’: lie. vérdu, la. ver̂du sudaro baltų inovaciją (esam. laikas su -d-, plg. sl. idǫ, plg. apie jį Stang, Verbum 142 ir toliau. Slavų (s. sl.) vьritъ taip pat yra inovacija, kuri, kaip rodo šaknies vokalizmas, galbūt padaryta aoristo pagrindu. Todėl abejose kalbų grupėse susidarė: s. sl. varjǫ, variti, la. vàru, vàrît. Šaknis *u̯er- reikšme ‘trykšti, čiurkšti’ baltų-slavų kalbose tikriausiai buvo. Vis dėlto nėra aišku, ar tai buvo bendra ide. šaknis, nes teigiamo armėnų atitikmens vaṙem ‘uždegame’, vaṙim ‘rausvinu’ reikšmė neatitinka baltų-slavų veiksmažodžio reikšmei. Dar labiau abejotinas yra ryšys su vok. būdvardžiu warm ‘degantis’ (plg. Vasmer REW 1, 169). Vis dėlto jeigu net pradinė daryba buvo paveldėta iš bendros ide. epochos (plg. Osten-Sachen, IF 23, 383 ir toliau; Walde-Pokorny 1, 269), tai jos reikšmės ‘trykšti, čiurkšti’, o po to ‘virti’ raida šiaip ar taip buvo baltų-slavų raidos rezultatas.
Šaltinis:
Safarewicz 1967, 255
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
Armėnų vaṙem ‘pridegu’, vaṙim ‘degu’, vaṙ ‘uždegantis, degantis’. [Lit.: Hübschmann AG I 494, Meillet Esquisse² 49; Adjarian VI 554 t. t.]. Šie žodžiai susiję su bžn. sl. vьrjǫ, vrěti ‘virti, virinti’, variti ‘virti’, lie. vi̇̀ ‘kochen’. Tai armėnų-bl.-sl. izoglosa.
Šaltinis:
Solta 1960, 451–
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
Alb. vorbë f. ‘ąsotis, puodas’. Joklio ir kitų lingvistų, o neseniai Barićo, kuris, beje, nepaminėjo savo pirmtakų, šis žodis priskirtas s. sl. vьreti ‘virti’, variti ‘virti’, lie. vi̇̀ grupei. Seliščevas be reikalo jį laikė skoliniu iš s. sl. variti. Esantis vorbëtinë ‘piltuvėlio formos klonis, lyguma’ ir vorbull ‘verpetas, sūkurys, pozzo, luogo profondo dove l’acqua fa vortice’ bei vorbë buvimas toponimijoje taip pat kelia skirtingą požiūrį į pirmąją žodžio reikšmę su spėjama giminyste su lo. verbera ‘virbai’, gr. ῥάβδος ‘lazdelė, virbas’, r. воро́бый ‘lanktis’ ir t. t. Kadangi vorbë taip pat reiškia ąsočio, puodelio lankelį, tai greičiausia, kad žodis pavadinimą ‘į arką sulenktas lankas’ gavo nuo puodžiaus rato sukimosi. Sunku atskirti rum. volbur̆ ‘verpetas, sūkurys’ nuo alb. vorbull(ë) ir aiškinti rekonstruotu lo. *volvula, padarytu iš volvo ‘sukti, riesti’, iš dalies nepriimant alb. žodžio įtakos.
Šaltinis:
Çabej 1968a, 129–131
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
Siejant s. isl. varmr, s. v. a. warm ‘šiltas’ su lie. vi̇̀rti, s. sl. vьrěti ‘virti’ ir t. t., nereikėtų pamiršti, kad tos pat šaknies gali būti ir alb. vorbë ‘molinis puodas (virti)’, armėnų varem ‘uždegu’ ir kt.; la. vàrît greičiausiai yra skolinys iš r. варить.
Šaltinis:
Urbutis 1964, 263
Antraštė:
virti
Straipsnelis:
Lie. virti, la. virt, s. sl. v̆rěti, s.-kr. vreti, č. vřéti. le. warzyć się šalia wrzeć (šis dažniausiai ‘burbuliuoti, stipriai virti’), r. вариться, visi greičiausia < ide. *wer- ‘sukti’ (plg. lo. vertere, s. sl. vr̆těti ‘versti, sukti’). Semantininė raida turbūt panaši kaip go. wulan, s. isl. vella, s. ang. weallan, s. v. a. wallan ir t. t. visi ‘virti, burbuliuoti’, greičiausiai per sąvoką ‘riedėti, rolle (vandens, bangelių)’, giminišką lo. volvere ‘riedėti’, go. -walwjan ‘t. p.’, s. ang. wielwan ‘t. p.’.
Šaltinis:
Buck 1949, 676–677
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
[Lie. ir alb. žodžiai, liudijantys šių kalbų leksikos ryšius, ieškotini pirmykštės žemdirbystės, gyvulininkystės bei medžio apdirbimo terminijoje:] Alb. vorbë ‘vindener Kochtopf’ : lie. vi̇̀rti ‘kochen’, dar sl. vьrěti), Jokl, Stud. p. 97. Kad pamatinė šaknies reikšmė ‘wallen’, tai toks alb., sl. ir bl. kalbų sutapimas, ypač dėl šios semasiologinės inovacijos, yra labai pamokantis.
Šaltinis:
Jokl 1963, 150
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
Šneideris [IF 57 (1940) 200] toch. A wrātk- verčia ‘virti’ ir pastarąją lytį gretina su lie. vérdu, vi̇̀rti ‘cook, boil’. Toch. A wrātk- užfiksuotas du kartus šalia žodžio śwāl ‘mėsa’. Anot Pedersono bei Lane, Šneiderio siūlymas atrodąs viliojantis ne vien dėl toch. ir lie. žodžių reikšmių, bet ir lie. lyties šaknies (i̇̀r < *r̥H), kurią toch. kalba atspindi rā.
Šaltinis:
Craig Melchert 1977, 91
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
Ide. šaknį *u̯er ‘vanduo, upė’ turi žodžiai lie. vi̇̀rti (vérdu, viriaũ), s. bulg. vьrjǫ, vьrěti ‘trykšti, kunkuliuoti’, iz-vorъ ‘šaltinis’.
Šaltinis:
Duridanov 1969b, 32
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
Slavų ‘pusiautematiniuose’ veiksmažodžiuose su -i- atsispindi senieji antrosios serijos veiksmažodžiai: het. war- ‘degti’ (mediopasyvinis negalininkinis -hi asmenuotės veiksmažodis) atitinka s. sl. ВЬРИТЪ, (su pailgėjimo laipsniu), t. p. plg. ВЬРѢТИ. Baltų kalbose aptinkamas med. kamienas *-dh- > -d-: lie. vérda, la. ver̂du (Stang 1942, 140; 1966, 366; Иванов 1965, 126–127); plg. atvirkštinį santykį bendrinėje sl. ja-d : lie. jója; galimas kamieno be -d- pėdsakas pr. auwerus ‘šlakas’, Топоров 1975, I, 176–177.
Šaltinis:
Иванов 1981, 174
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
Kad yra s. sl. сковрада, s. r., ukr., r. сковорода, s. č. skravada – visų bendra reikšmė ‘toks indas, keptuvė’ – tai galime rekonstruoti prasl. *skovorda, kuri iki šiol neturi patikimos etimologijos [57]. Prielaida, kad prasl. prolytė skaidytina į priešd. ska- ir šaknį *ver- (plg. lie. vérdu, vi̇̀rti ‘kunkuliuoti nuo aukštos temperatūros (apie skystį)’) [taip – Matzenauer, LF XX 17; Brückner A., KZ, XLVIII 1981, 168] yra neįtikinama (apie kitus prasl. *skovorda etimologizavimus, kuriuose lie. žodžiai neminimi (žr. straipsnio tekste – A. S.)) [58] … [59]. Sutinkame, kad prasl. prolytę morfologiškai galima skaidyti *sko-vorda (nusigriebiam Macenauerio minties), tačiau kamieną *vord- laikome pamatuotu ide, šaknimi *ver- ‘sukti, sukinėti, vartalioti, (su)lenkti’ (Pokorny I 1152) + išplėstukas -d, plg. šios ide. šaknies tęsinius sl. kalbose: slov. vôrdati ‘grabinėti, raustis, griozti, siausti, dūkti, šėlti’, bulg. върда́лъм ‘ritinėtis, vartaliotis, raičiotis, voliotis’, su priešd. ko- r. кувердать ‘kratyti, purtyti, krėsti’ (ir kt. pvz.). Mūsų nuomone, šiam lizdui skirtinos ir r. trm. ва́рда ‘kultuvė skalbiniams velėti šiuos skalaujant’, варде́на, ва́рдина ‘viena iš dviejų išilginių karčių, tvirtinamų prie nartų pavažų keturbriaunių luitelių’ (šaknis ворд/вард­- < *vъrd-). Nykstamojo vokalizmo laipsnio kamienas atspindėtas bulg. trm. варду́не ‘dviratis vežimas rąstams, medžiams nuleisti’, вурдуне ‘paprastai du tvirti kuolai vartojami vietoj dviračio vežimo ratų; šituos kuolus vartoja leisdami rąstus’. Būtina pasakyti, kad šaknis *vъrd- bulg.-r. izoglosos tęsiniais bl. kalbų plote laikytinos la. varde, vards ‘stogo sija, kartis, smaigas drabužiams laikyti’, lie. virdis ‘kartis, šatra daržinėje, skersinė sija’ (Fraenkel 1259).
Šaltinis:
Куркина 1988–1990 (1992), 57–60
Antraštė:
vi̇̀rti
Straipsnelis:
žr. varnas
Šaltinis:
Rasmussen 1989, 196
Antraštė:
vìrti
Straipsnelis:
La. vȩ̄rags ‘sīki vilnīši’ baltiška kilmė nėra aiški. plg. vir̂t ‘mutuļot, vārīties’, lie. vìrti, ru. вир ‘водоворот, омут в озере, реке’ (ME IV, 560; 602, 617).
Šaltinis:
Laumane 2001, 70–71
Antraštė:
vìrti
Straipsnelis:
Straipsnyje nagrinėjami paskolinti baltų kalbų dalyviai suomių kalboje. Suom. virta ‘srovė’ iš baltų dalyvio *virta, plg. lie. vìrti.
Šaltinis:
Liukkonen 1994, 91

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas