Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Oset. wyn / un (wun) ‘būti’. Šiame veiksmažodyje, nors ir labai „sujauktu“ pavidalu, atpažįstamas ide. pagrindas *bhu-, *bheu- ‘būti, tapti’ (Pokorny IEW, 146–150), iranėnų *bu-, *baw-. V. Mileris (Осетинские этюды, II, 1882, 193–194) rašė: „Su tam tikra rizika ryžtamės tvirtinti, kad prieš mus paskutinis iškreiptas ide. šaknies bhu- laipsnis … Garsinis iškraipymas, ištikęs šio veiksmažodžio šaknį osetų kalbos dirvoje, pateisinimą randa šio veiksmažodžio, kurio formos dėl to labiau „nusitrynė“ (перетирались), vartosenoje“. V. Mileris pateikia tokią tariamą fonetinę evoliuciją: bhavāni (konjuktyvo sg. 1) → *bavān → *vavān → *wäwān → *wowān → *wuon → *won. V. Milerio nuomone, „wœvyn – geriau išsilaikiusi to paties un forma“. V. Milerio etimologijos naudai galima nurodyti tai, kad ide. *bhu- ir kitose kalbose patyrė įvairius „susipynimus“. Pateikiame kai kuriuos atitikmenis: persų būdan, (trm.) boån, bian, pahlavi būtan, kurdų būn, belodžų būag, bīaγ, tališų be ‘būti’, afganų wu ‘jis buvo’, Pamyro mundžanų viy, vəy ‘būti’ (Зарубин, К характеристике мунджанского языка, Иран 1926, I, 173), Pamyro vachų woc- : vit- (Пахалина, Baxанский язык, 1975, 286), Pamyro šugnų vi- : vud- (Зарубин, Шугн., 258), Pamyro rošanų vaw- : vid, khufių vaw- : vud (Соколова, Рущанские и хуфские тексты и словарь, 1959, 271), Pamyro sarykų vεw-, vœw-, vaw- : vəd, vůd (Пахалина, Сарыкольско-русский язык, 1971, 186), Pamyro iškašų vun- : vəd ‘būti’ (Пахалина, Сарыкольско-русский язык, 1971, 245), Pamyro jazgulamų vin ‘aš esu’, vad ‘aš buvau’ (Андреев, Язгулемский язык, 1930, 346), jagn. vu- : vuta (Андреев, Пещерева, Ягнобские тексты, 1957, 4₃₁), sogdų *βaw-, *βō-, (βw-), partų būδan : bav- (Ghilain, Essai sur la langue parthe . Son système verbal d'après les textes manichéens du Turkestan oriental, Nachdruck der Ausgabe 1939 ; Louvain, 1966, 67, 96, 115), sakų vä- (kamienas), väte ‘jis tapo’ (Konow, Saka studies, 1932, 194), av. bavaiti : būta-, s. i. bhavati : bhūta-, s. sl. byti, r. быть, lie. bùvo, lo. fuī ‘buvau’, ang. be, senesnis [116] been ‘būti’, vok. bin ‘esu’ ir pan. Supletyvinės formos: d-œn ‘esu’, dig. adtœn ‘buvau’ ir kt., kilusios iš iranėnų ah- ‘būti’ ide. *es-. Plg. wœvyn, vœjjyn. Вс. Миллер, Осетинские этюды, II, 1882, 193; Gr. 74; Benveniste, Études iraniennes, Transactions of the Philological Society, 1946, 73–76; Оранский, Введение в иранскую филологию, 1960, 349.
Šaltinis:
Абаев ИЭСОЯ IV, 115–116
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Alb. bij mbij ‘stumti’, bimë f. ‘augalas’. Diskutuotinos etimologijos žodis. Pasak G. Meyerio (ir jau Camardos), priklausantis sl. byti, lie. bū́ti, gr. φύω ‘stumti, gimdyti, auginti, gaminti’, φύομαι ‘gimti, augti’, lo. fui ir t. t. grupei. N. Joklio nuomone, artimiausi giminaičiai bie ‘nešti’ ir bir ‘sūnus’. Turint galvoje, kad sąvoka ‘dygti, atsirasti’ dažnai yra išvesta iš ‘(ap)kulti, (su)skaldyti’ kaip vok. auschlagen, s.-kr. izbijati iz zemlje : biti ‘mušti, (ap)kulti’, alb. žodis taip pat gali būti gretinamas su s. i. bhinádmi ‘skaldau’, lo. findo ‘(su)skaldyti’, go. beita ‘kandu’.
Šaltinis:
Çabej 1960, 56–57
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti baltų kalbų vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma, sutampančias su giminiškų kalbų pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbos raidoje.] Lie. bū́ti, esù, buvaũ; la. bût, ȩsmu, biju; pr. būt(on), asmai 3 praet. bēi greta bhe. Bendratis turi šaknį *bhū-, plg. s. sl. by-ti, aor. by, gr. ἔφῡν. Senoji praes. forma s. lie. es-mi, plg. s. sl. jesmь, gr. εἰμί) visur buvo pakeista tematinėmis galūnėmis: lie. es-ù ir la. es-m-u. Pr. -mai (asmai) yra kontaminacijos padarinys, – vadinasi, ji negali būti identifikuota su gr. medium 1 -μαι. Praeterite, išskyrus lie. naujadarą buvo, yra išlaikytos senosios formos: 1)*bhu̯-ē, pr. bēi ‘buvo’, be to, la. trm. bieju, plg. s. sl. aor. bě; 2)*bhu̯-ī, la. biju, s. lie. ir trm. bit(i) (su pirmine galūne -ti), plg. lo. fiō ‘vyko, atsitiko’.
Šaltinis:
Smoczyński 1982, 235
Antraštė:
būti, bùs
Straipsnelis:
Likusios išvardytosios kalbos ar baltų kalbų grupės iš šaknies *bheu̯ə- / bhū- ‘būti, tapti’ pasidaro tokį būsimąjį laiką: s. i. bhavi-ṣyá-ti (part. bhavi-ṣyá-nt); av. *bū-šyei-ti (part. bū-šya-nt); gr. φῡ́-σ-ει (part. φῡ́-σο-ντ-); lie. bù-s (dial. bū́-sią-s); oskų-umbrų fu-s-t; s. bažn. sl. part. by-š-ęšt, by-š-ǫšt-.
Šaltinis:
Strunk 1968b, 299
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Pr. būton ‘būti’ etimologiškai siejasi su įvairiomis ide. kalbomis, kuriose atitikmenys iš ide. *bhū- ‘būti’. Plg. lie. bū́ti, la. bût, sl. *byti, s. i. ábhūt aor., bhūtá- part., av. būšyeiti fut., gr. φύω, ἐφῡ aor., lo. fuī (s. lo. fūī) ir pan. Detaliau žr. Pokorny IEW I, 146.
Šaltinis:
Топоров ПЯ A–D, 271–273
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Gr. φῖτυ neutr. (paliudyta tik nom.-acc. forma) ‘augalas’. φῖτυ rodo retą priesagą -τυ-, plg. ἀσ-τυ ir žr. Schwyzer, Griechische Grammatik, I, 1939, 506. Reikšmė skatina žodyje φῖτυ įžvelgti ide. kamieną *bhū- (= III *bhw-ə-) ‘augti, tapti’ ar išplėstą kamieną *bhwī- (= *bhw-i-ə- iš *bhw-ə-i); dėl *bhū- žr. Chantraine, DEG IV (2), φύω, dėl *bhur-, plg. lo. fiō ‘tampu’, filius m. ‘sūnus’ (žr. Lejeune, BSL 1967, LXII, 67t.), s. lie. bit(i) ‘buvo’, la. biju ‘buvau’, s. sl. 2 ir 3 cond. sg. bi ‘būtum, būtų’, žr. Fraenkel LEW, s. u. bit(i) ir Pokorny IEW, 150. Atspirties tašku pasirinkus *bhū-, reikėtų atstatyti *φῦ-τυ disimiliuotą į φῖτυ (taip Curtius); plg. υἱύς disimiliaciją Mikėnų iju (ἱύς), jei 65-ta sylabograma teisingai skaitoma ju. Kita galimybė yra tiesiogiai iškelti *φϝῑ-τυ. Curtiaus sprendimas atrodo labiau patenkinamas, nes jis nežino jokio kito gr. vedinio iš bhwī-.
Šaltinis:
Chantraine DEG IV (2), 1207
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Ir baltų, ir slavų kalbose yra būties veiksmažodžio įvairių laikų ir nuosakų supletyvinių formų. Praes. formos baltų kalbose sudaromos iš *es-, o būtojo laiko – iš ide. kamieno *bhuH-. Nuo šaknies *bhu- su -ē(i)-, bendros slavams ir vak. baltams, skiriasi -i- kamienas (senasis optatyvas?, plg. Stang, Das slavische und baltische Verbum, 1942, 198, apie lie. -bime, sl. bim), rekonstruojamas rytų baltų praet. formoms [178]: lie. trm. bit Zietelos tarmėje, anksčiau – Prūsų Lietuvoje: s. lie. biti, bitti, bit. Kamieno (senojo optatyvo) senumą s. lie. bit(i) patvirtina la. trm. praet. bija, bī, s. la. bi. Praet. formos lie. bùvo tipo (s. lie. bů, Daukša), lie. aukštaičių bu // bu.u̯ (< *buvo, Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, 1966, 128; priešinga nuomonė – Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, 1968, 347), la. trm. buva gali būti naujadarai – taip manė Endzelynas ir Stangas. Tačiau žinant vedų injunktyvinių formų bhuvam, bhuvas, bhuvat, konjunkt. bhuvā-(ni), av. 1. sg. konjunkt. bva [buva], ir kt. senumą, neatmetama ir paralelinio vystymosi galimybė indo-iranėnų ir italų kalbose (Watkins, Geschichte der indogermanischen Verbalflexion; Bd. III, Formenlehre, 1. Teil, 1969, 147–199). Hipotezė dėl lie. bùvo ir s. air. bá < *bhwā- tapatumo (Safarewicz 1969, 227) išplaukia iš tų pačių atitikmenų (plg. s. i. bhuvā-). Stangui priklauso paradigmos *es- : *bi- < *bwi- : bū- rekonstrukcija, kuri yra seniausia iš ryt. baltų (Stang, ten pat, 1942, 197; Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, 1966, 380). Tuo tarpu prūsų ir slavų antrojo naro paradigmai atstatoma *be- < *bhwe- (Топоров ПЯ, A–D, 210).
Šaltinis:
Иванов 1981, 177–178
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Pr. bītai ‘vakare’ pagrindą sudaro *bī-t-, darinys iš veiksmažodžio būton, siejamas su lie. bìt, bìti – 3. praet., kuris aptinkamas senuosiuose tekstuose ir dialektuose, taip pat su la. biju, bijā-, sl. bi, lo. fīō ir pan. Kartais siejama su lie. būtóvė, la. būtin, r. trm. быти́на ‘metas’, ‘laikas’, бы́тность ‘gyvenimo metas’, бы́тный ‘praėjęs’ ir kt.
Šaltinis:
Топоров ПЯ A–D, 229–233
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
būton 55₁₀ [ir kt.] ‘būti’ : lie. bū́ti, la. bût, s. sl. БЫТИ, skr. bhávati ‘(jis) yra’, gr. φύομαι ‘tampu’, lo. fuī ‘esu buvęs’, s. air. buⁱth ‘būsena’ ir kt. žr. Walde Pokorny II, 140.
Šaltinis:
Endzelīns DI IV (2), 192
Antraštė:
bū́siąs
Straipsnelis:
Jokiu būdu negalima dalyvių lie. bū́siąs, s. i. bhaviṣyánt-, av. būšyant ‘sein werdend’ būsimojo laiko kamienui pateikti bendrą ištakos formą. Nes […] s. i. forma yra padaryta iš šaknies aukštesniojo laipsnio (Hochstufe), o avestiškoji ir lietuviškoji – iš giliojo šaknies laipsnio (Tiefstufe dar Wurzel).
Šaltinis:
Strunk 1968b, 303–304
Antraštė:
bū́ti, bùvo
Straipsnelis:
Lie. bùvo siejimas su lo. -bat yra visiškai atsitiktinis, nes bùvo yra turbūt analoginė forma (bùvo : inf. bū́ti : : žùvo : žū́ti, etc.) dial. lyčiai bìt, s. lie. biti (plg. la. bija)¹. [Plg. Chr. Stang. Das slavische und baltische Verbum 197 (Oslo, 1942)] [245]. „Be to, Benveniste, kaip ir Stangas, atmeta lyginimą lie. bùvo : lot. -bat (< *bhwat)“ [Op. cit. 20].
Šaltinis:
Lane 1962, 245
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Lie. yrà (kyla iš jungtuko ir̃) kildintinas iš *īrā. Ilgasis ā, paliudytas formoje ỹrot(ės). Formos atžvilgu jungtukų ir dalelyčių grupė tipo ir̃, ar̃, kur̃ ir kt. vieninga ir baltų, ir slavų kalbose (plg. lie. ar̃, ir̃, dar̃ ir r. а, и, да). Jungtukų grupė turi ir narį er̃, plg. ergu, ergi. Įmanoma, kad ar̃ ir ir̃ yra abliautiniai vediniai, susidarę lietuvių kalbos dirvoje, iš er̃. Į šią grupę dar̃ ir kur̃ priskiriami pagal analogiją. Įdomu, kad visą grupę sieja elementas -r. Jungtukų grupė, arba vienas jungtukas su skirtingais abliauto variantais *-r̥̄/er/or, dėl plačios vartosenos galėjo pasirodyti ir kartu su veiksmažodiniu 3 asmens rodikliu. Neigiamoji forma išlaikė jungtukinį elementą -er-, o teigiamoji - -r̥̄ > -ir: *ne-er-ā́ > nėrà, *ir-ā́ > *īrā́ > yrà. Pagal savo reikšmę forma nėrà, išlaikanti er̃, atitiko dvi formas – tvirtinamąją formą ir̃ ir klausiamąją formą ar̃. Tokia tvirtinamoji-klausiamoji reikšmė yra analogiška r. нет ли?. Čia pasiūlyta etimologija paaiškina galinį a, o -i- pailginimas gali būti paaiškintas dvejopai: 1. -i- ilgumas gali būti aiškinamas kaip kompensacinis, atsiradęs pereinant uždaram skiemeniui ir̃ į poziciją prieš balsį -ā, su kuriuo junginyje suyra ankstesnis skiemuo: # ir̃ # > ir̃ + ā > ī + rā; 2. įtakos galėjo turėti analogija su balsio pailginimu prezense, praradus nosinį infiksą veiksmažodžių grupėje: bir̃ti – bỹra < *binra. Jeigu manytume, kad ir̃ patyrė metatoniją, iki kurios turėjo akūtinę intonaciją, tai būtų lengviau paaiškinti kompensacinį ilgumą; tai analogiška tam, kaip daro J. Kazlauskas (1968), gretindamas infinityvus gìrti tipo su gýrė tipo preteritu. Tolesnei lietuvių veiksmažodžio rekonstrukcijai svarbu tai, kad formoje yrà paliudytas akūtinis kirtis paskutiniame 3 as. formos skiemenyje. Tai leidžia pateikti veiksmažodžio paradigmas su akūtu 3 as. formoje: laikýti: *laikáu - *laikái - *laikái - *laikā́. Taip pat galima galvoti, kad prisijungiančiu veiksmažodiniu rodikliu buvo ne -ā́, bet -à, kuris atitinka rekonstruojamą asmenavimą šaũkia < *šaukià tipo veiksmažodžių. Tokiu atveju kirtį galūnėje galima paaiškinti ypatinga padėtimi izoliuotos formos yrà veiksmažodžių sistemoje.
Šaltinis:
Степанов 1970, 193–196
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Jotvingių irm ‘esu’, plg. lie. yrà, la. ir (t. y., ī̆r + 1 sg. -mi)?
Šaltinis:
Zinkevičius 1985b, 73
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Kai kuriuose senuosiuose tekstuose ir Zietelos šnektoje lie. veiksmažodžio bū́ti paradigmoje randame preteritą bit(i). Kamieną bī̆ turėjo ir rytų baltų veiksmažodžio bū́ti preteritas. Vadinasi, dabartinį preteritą bùvo reikia laikyti naujadaru. Ne visiškai aišku, kaip jis atsirado. „Lietuvių bùvo laikytina vėlesniu analoginiu dariniu šalia bū́ti pagal žùvo šalia žū́ti modelį arba tai yra taisyklinga preterito forma šalia prezento bū̃va, bųva“ (Zinkevičius 1981, 110). Ta pati mintis dėstoma Stango gramatikoje (Stang 1966, 380–381).
Šaltinis:
Bammesberger 1998b, 47–48
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
[Išn. 17] Vargu ar pr. bei, bēi, be ‘buvo’ gali kilti iš bl. *bēi̯et ar *bē-i̯ā < *bʰu̯-ē- ir būti siejamas su s. sl. bě ‘buvo’ (tai prieštarauja prūsų fonologiniam dėsniui *ē > ī). Kadangi prūsų k. trumpas i yra linkstamas diftongizuoti (plg. turei 8x šalia turri 18x, polāikt < *palíkti ir kt. pvz.), pr. bei, bēi gali kilti iš *bi < *bii̯ā ir būti tiesioginiai siejamas su la. bija ‘buvo’ (t. p., su apokope, bij, bī), s. lie. bi-ti, bi-t ‘buvo’, ˚bi < *bijā (-tum-bi-me, -tum-bi-te).
Šaltinis:
Smoczyński 2000a, 169
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Šaltinis:
Bammesberger 1997, 231–232
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Praide. šaknų formas sudarė priebalsio ir ablautinio balsio junginiai, kurie, tapę vienbalsiais, galėjo būti išplėsti: *bhew- (s. i. bhav-a-ti ‘becomes, is’) / *bhū- (s. i. aor. a-bhū-t, lie. bū́-ti ‘to be’).
Šaltinis:
Schmalstieg 1973, 12
Antraštė:
būti
Straipsnelis:
J. Kazlauskas (LKK IV 82) konstatavo, kad E. Volterio iš Linkmenų pateikta forma bui ‘būk’ esanti netiksliai užrašyta, nes Linkmenyse ji tariama su ilguoju balsiu, t. y. būj, 2. pl. būjte. Tą patį jis pakartojo 1962 m. ВЯ 6, p. 94. Kadangi iš kitų vilniškių tarmės šnektų man tebuvo žinoma tik forma bū̃j, o su trumpuoju balsiu u formos niekur neteko girdėti, tai minėtai J. Kazlausko išvadai aš pritariau savo „Lietuvių dialektologijoje“ (p. 372). Bet štai E. Grinaveckienė, patyrusi Gervėčiuose (ne Linkmenyse!), pasak jos, sakant búi (kokio ilgumo balsį slepia ú raidė, nepaaiškina), straipsnyje „Kai kurios Gervėčių tarmės veiksmažodžio ypatybės“ (Baltų kalbų veiksmažodžio tyrinėjimai, 1973) ėmėsi „paneigti“ tariamai mano (kažkodėl ne J. Kazlausko), jos nuomone, neteisingo teigimo. Autorei čia reikėjo būti apdairesnei, įsigilinti į J. Kazlausko išvados esmę ir nesuplakti į vieną skirtingų dalykų.
Šaltinis:
Zinkevičius 1974c, 171–172
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
[Aptariamos negalininkinės neveikiamosios rūšies dalyvių
Šaltinis:
Ambrazas 1994, 10
Antraštė:
būti
Straipsnelis:
žr. yra
Šaltinis:
Nilsson 2001, 183
Antraštė:
būti
Straipsnelis:
žr. esi
Šaltinis:
Темчин 1996, 127
Antraštė:
būti
Straipsnelis:
Pr. būt. l. bēi, bei, be ‘war’ paprastai yra kildinamas iš bl. *bēi̯et ar *bē-i̯ā, taip pat savo ruožtu iš ide. *bʰu̯-ē- ← *bʰū- (plg. s. sl. bě ‘war’). Tačiau tai prieštarauja pr. fonologiniam dėsniui *ē > *ī (*bē-i̯ā turėtų duoti *bī-i̯ā > *bī > *bi); be to, šaknis *bē neturi atitikmenų lietuvių ir latvių kalbose. Fonologiškai prūsų formas galima kildinti iš *bi ar *bij, su apokope iš *bijā (plg. la. bija ‘war’ < *bijā, šalia bij, bī). Veikiausiai tai yra ā-išplėsta ide. šaknis *bʰī(i̯)- (žr. LIV 84, išn. 14–15, dėl ide. *bʰū-i̯e- > *bʰīi̯e-, su *ūi̯ > *īi̯). Iki šiol nepastebėta, kad s. lie. tariamosios nuosakos dgs. 1 a. -tum‑bi-me, dgs. 2 a. -tum‑bi-te (su -bi- iš 3 a. *bijā) remia rekonstrukciją *bijā. Vns. 1 a. -tumbiau, vns. 2 a. -tumbei paaiškina jų atsiradimą iš *-tumbjau, *-tumbjei < *-tumbijau, *-tumbijei ir patvirtina vns. 1 a. *bijau, 2 a. *bijai rekonstrukciją (plg. la. biju, biji). S. lie. retą būt. l. biti, bit ‘war’ reikia interpretuoti kaip *bi < *bijā perdirbinį su neaišku segmentu -t(i).
Šaltinis:
Smoczyński 2004a, 127–130
Antraštė:
bū́ti
Reikšmė:
być
Straipsnelis:
Ide. garsų junginys *-uH- [baltų ir slavų kalbose] atspindimas alomorfizmu -uu̯-V : -ū-C- […]: lie. bùvo ‘był’ :: bū́ti ‘być’, s. sl. byti :: zabŭvenŭ ‘zapomniany’ < *bʰuh₂- (Smoczyński 2003 [Hiat laringalny w językach bałto-słowiańskich], 55–56);
Šaltinis:
Smoczyński 2006, 347
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
žr. merga
Šaltinis:
Poliakovas 2005, 113
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Straipsnyje aptariama baltų ir slavų priegaidžių fonologinė interpretacija. V̄ > V́: *būti > *bū́ti, lie. bū́ti, s.-kr. bȉti.
Šaltinis:
Журавлев, Авксентьева 1972, 239
Antraštė:
bū́ti
Straipsnelis:
Suponuojant prūsų kalboje garsų pakitimą ù > ū > au / ou, galima paaiškinti kai kuriuos nesutapimus su lietuvių kalba, pvz., part. praet. act. pr. boū-uns, baū-uns vs. lie. bùvęs – buvaũ, bū́ti […].
Šaltinis:
Smoczyński 1989c, 191
Antraštė:
(būti)
Straipsnelis:
žr. yra
Šaltinis:
Mańczak 1994, 96
Antraštė:
būti
Straipsnelis:
žr. esmi
Šaltinis:
Robinson 1977, 226

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas