Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
Sl. synъ, kilęs iš ide. *sūnus, iš kurio ir formos: s. sl. сынъ, s. r. сынъ, r. сын, le. syn, a. luž. syn, č. syn, slovk. syn, slov. sîn, bulg. син ir kt. Pradinė ide. *sūnu-s forma yra iš ide. *seu-, *sū̆- ‘gimdyti’, plg. s. i. sūtē ‘gimdo’, su kitom priesagom – s. i. sutá-ḥ ‘sūnus’, gr. υἱύς, υἱός ‘sūnus’, toch. B soyä ‘sūnus’. [48] Ide. *sūnus yra padarytas iš šaknies *su- ir priesagos -nu-. Neteisūs F. Kliugė ir P. Skardžius, išskirdami priesagą -nu- germ. sunu- ir lie. sūnùs. Jie yra vėlesni dariniai, ir tai, kas būdinga indoeuropiečių seniesiems žodžiams, negali būti mechaniškai perkeliama aniems [49]. Lie. sūnùs turi kitą kirčio vietą negu ide. *sū́nus dėl artimų formų su -us įtakos: žmogùs, dangùs. Žinoma, kad ide. *sūnus reiškia ‘pagimdytas motinos’, nes pradinis ide. *sū̆- apibrėžia moters funkciją, gimdymą. Tokiu būdu ide. sūnus objektyviai atsispindi santykis su motina [50].
Šaltinis:
Трубачев 1959b, 48–50
Antraštė:
sūnus
Straipsnelis:
Lie. sūnus, pr. souns, s. sl. synŭ, go. sunus, s. i. sūnu-, av. hunu ir t. t. paveldėtas iš ide. prokalbės. < ide. *sū̆nu- ir *su-yu (?) iš s. i. šaknies sū- ‘gimdyti’. Ide. prokalbėje reiškė abstraktų ‘palikuonį’, o tik po to ‘sūnų’.
Šaltinis:
Buck 1949, 105
Antraštė:
sūnus
Straipsnelis:
S. i. sūnu-, iran. hūnu- (Avest. hunu-), lie. sūnus, s. sl. synъ, go. sunus, s. norv. sunr, s. ang. ir s. v. a. sunu. Kaip įrodė K. A. Dybo, germanų balsio trumpumas – antrinis nekirčiuotoje pozic. Ide. *sūnú-s – verbalinės šaknies sū- (: s. i. sū-tē ‘gebiert’) vedinys, pirminė jo reikšmė buvo ‘vaisius, palikuonis’ [Specht 1941: 14 (: Geburt, Nachkommenschaft); Wackernagel-Debrunner 1954: 742 (neišspręsta); Pokorny 1959: 913 (: ‘Gebären, Geburt’, dann ‘Leibesfrucht, Sohn’); Szemerényi 1964: 331], o vėliau buvo pritaikytas m. g. palikuoniui. Pažymėtina, kad šis žodis neturi giminystės terminų sufikso -ter-. Tai buvo bendraindoeuropietiškas terminas. Kad Pietuose jo reprezentantų nelikę – kalbos inovacijos. Graikų kalboje jo pėdsakai – Διόνῡσος, metatezė iš *Διφος-σῡνυς ‘Dzeuso sūnus’.
Šaltinis:
Szemerényi 1977, 10–11
Antraštė:
sūnus
Straipsnelis:
Kai kurios iš specialių tocharų-graikų leksinių izoglosų svarbios sociologiškai: toch. A se, B soy ‘sūnus’: gr. υἱός; tuo tarpu lie. sūnùs, s. sl. сынъ, go. sunus, s. i. sunú-, av. hunu- (sprendžiant iš lo. filius, s. air. mace, šis terminas atsinaujino palyginti vėlyvu atskirų ide. dialektų istorijos periodu).
Šaltinis:
Иванов 1986 (1988), 54
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
Senovės slavų gramatikų autoriai prie -ŭ kamienių vieningai priskiria praslaviškus žodžius: сынъ, домъ, медъ, врахъ, волъ, полъ. Kamienas sūnŭ-. Jis ide. kilmės, plg.: s. i. sūnu-, av. hūnu-, go. sunus, lie. sūnùs. Padarytas iš veiksmažodžio *seu-, *sū̆ ‘gimdyti’ dar ide. dirvoje. Perėjo į praslavų kalbą ir ikirašytiniame periode įgijo -ŭ kamienių pavidalą.
Šaltinis:
Бернштейн 1974, 243
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
Pr. soūns 43,₃₂ ‘sūnus’ [ir kt.]: lie. sūnùs, s. sl. сынъ, s. i. sūnu-ḥ, go. sunus ‘t. p.’ ir kt. žr. Walde Vrgl. Wrtb. II 469 t.
Šaltinis:
Endzelīns DI IV (2), 312
Antraštė:
sūnus
Straipsnelis:
Toch. A se, B soy ‘sūnus’ su formomis: A gen. sg. seyo, abl. sg. seyäs, nom. pl. sewāñ, acc. pl. sewās; B gen. sg. seyi, perl. sg. soysa; adj. der. A seyaṣi (sg.), B soyaṣe ir soyṣe. Jau Smith, Tocharisch (1910) 15 sugretino šį žodį su gr. υἱός, kuris yra senojo υἱύς transformacija. Čia aš reziumuoju (su keliais nežymiais patobulinimais) savo pastabą, kurią aš paskyriau toch. formų struktūrai ir galūnei žurnale LP 8 (1960) 40 ir toliau. Nom. sg. A se, B soy forma suponuoja ide. *sū̆i̯u-s su reguliariu *-u(s) nukritimu (senoji tematinė forma būtų davusi B *soye; žr. B soye ‘lėlė’): A dialekte ide. *ū̆i, kuris absoliutiniame žodžio gale turėjo duoti *ū̆̆i̯, kaip ir (pirminiai ir reguliarūs) diftongai *ā̆i, *ō̆i ir *ēi, buvo redukuotas į e. Tuose linksniuose, kuriuose senasis *ū̆̆i̯ ėjo po balsės, atitinkamai turėtume turėti *suy- (A dialekte *ū̆ nepavirsta į o kaip B dialekte), bet dėl se formos įtakos šis *suy- visur pavirto į sey-, pvz., gen. sg. seyo, abl. sg. seyäṣ, adj. seyaṣi ir t. t. formose. Petersen, Language 15 (1939) 90 ir Pedersen, Tocharisch (1941) 53, buvo teisūs. A gen. sg. formos seyo galūnėje -o įžvelgdami [424] galūnę, kuri gali būti lyginama su s. i. sūnós, go. sunaus, lie. sūnaũs galūne < ide. *sū̆n-eus: tiktai toch. A -o suponuoja *-ous, o ne *-eus (ide. *eu toch. kalbose pakito į u). Atitinkamo linksnio forma seyi B dialekte rodo giminystės pavadinimų galūnę (plg. A pācri, B pātri iš A pācar, B pācer ‘tėvas’; A mācri, B mātri iš A mācar, B mācer ‘motina’ ir t. t.; plg. Kr.-Th., Elem. I (1960) 105). Vis dėlto šaknies vokalizmas e aiškiai rodo A formos se (galbūt tiesiog gen. sg. seyo) įtaką. Toch. A pl. kamiene sew- reikia įžvelgti ide. *sū̆i̯u̯-: nom. pl. sewāñ (kur -āñ atrodo kilo iš nom. pl. A kulewāñ iš kuli ‘moteris’) pakeitė senąjį ide. *sū̆i̯u̯-es (plg. gr. υἷες). Žodžio dalis *-u(s), kuri nom. sg. formoje išnyko (A se, B soy), žodžio viduryje buvo išlaikyta.
Šaltinis:
Windekens 1976, 424–425
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
Vedų, graikų ir germanų oksitoniniai vardažodžiai atitinka baltų-slavų akūtines baritonų formas. Didžiausią įrodymo galią čia turi grupė baltų kalbų pavyzdžių, atsiradusių tuo pačiu laiku kaip ir slavų kalbose. Tiktai baltų kalbose yra daiktavardžių, rodančių kirčio atitraukimą. Vedų sunúḥ lyginant su s. lie. (Daukša) sū́nus (= sunus) [tikriausiai = sūnùs].
Šaltinis:
Milewski 1966, 115
Antraštė:
sū́nus
Straipsnelis:
[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti baltų kalbų vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma atitinkančias giminiškų kalbų pavyzdžius] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbų raidoje.] Sūnus. Lie sūnùs ir pr. soūns tęsia paveldėtą *sū-nu- iš *su- ‘gimdyti’, plg. s. i. sunúḥ, go. sunus, s. sl. synъ. Bet la. turi naują žodį dȩ̂ls, sudarytas su priesaga -lo- iš dêt, dêju ‘žįsti, čiulpti’ (ide. *dhēi).
Šaltinis:
Smoczyński 1982, 229
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
Šiam betarpiškam giminystės ryšiui nusakyti ide. kalbos pateikia didelį pavadinimų įvairavimą. Bendriausias yra *sūnu-: s. i. sūnu-, av. hunu-, go. sunus, lie. sunus (!), sl. synŭ, o su kita priesaga gr. huiús (υἱύς), toch. A soyä, toch. B sä. Skiriasi het. uwa (nom. uwas), taip pat luvių titaimi, lykų tideimi ‘sūnus’ (atitinkamai ‘žindomas vaikas’); lo. filius šia reikšme neturi tiesioginio atitikmens, o keltų macc (< *makkos) yra dar kitoks. Forma *sūnu- atrodo pasidaryta iš *su- ‘kurti, gimdyti’, vadinasi sūnus yra ‘palikuonis’.
Šaltinis:
Benveniste 1969, 235
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
Gr. υἱός, archaiškesnė forma υἱύς [1153 …]. Gr. υἱύς atliepia toch. B soy, A se ‘sūnus’ su gen. seyo. Arm. ustr ‘sūnus’ buvo pasidarytas pagal dustr ‘duktė’ modelį. Kitos kalbos rodo priesagą -nu-: s. i. sūnúḥ, av. hunuš, lie. sūnùs, s. sl. synŭ, germ. k., go. sunus, s. isl. sunr, s. v. a. ir s. ang. sunu. Jie jis padarytas su priesaginių elementų -yu- arba -nu- abstrahavimu, tai išskirtina šaknis *sū-, paliudyta s. i. sū́te ‘pagimdyti’ su sutá ‘sūnus’ atitinkamai ‘tas, kuris pagimdytas’. Galima prisiminti keltų k. nomen actionis s. air. suth iš *su-tus ‘gimimas, išdava’. Šios formos, susijusios su veiksmažodine šaknimi bei su įvairiomis priesagomis, atsiduria įvairiose sąlygose, kurios apibūdina daugelį giminystės pavadinimų, kaip ‘tėvas, motina’ ir t. t. Be to, jos konkuravo su skirtingais žodžiais s. i. putráḥ, av. puθro, gr. παῖς, kitur jos buvo eliminuotos; lo. k. turime fīlius (plg. Lejeune BSL 62, 1967, 67–86 bei Hamp, BSL 66, 1971, 213–227), keltų k., pvz., s. air. macc, la. dêls; het. uwa- yra izoliuotas. Lykai turi tideimi luvių tidaimi – ‘gimimas’ tęsinys. Apie sūnaus pavadinimų nestabilumą dar žr. Benveniste, Institutions 1, 235 ir toliau.
Šaltinis:
Chantraine DEG, 1153–1154
Antraštė:
sūnus
Straipsnelis:
Lie. sūnùs < *suH-nu-.
Šaltinis:
Hamp 1983b, 94
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
S. air. suth masc. ‘prieauglis, vada, palikuonys’, gen. sitho, acc. pl. suthu, dat. pl. suthaib. Iš *su-tu-; šaknis *seu-, *su- ‘gimdyti, kurti’ (s. i. sū́te [S205] ‘jis pagimdė’), kuris su priesaga -nu- davė s. i. sūnuḥ, av. hunuš, s. sl. synъ, lie. sūnùs, go. sunus, s. isl. sunr, s. ang., s. v. a. sunu, o su priesaga -yu- ar -yo- gr. υἱύς, υἱός, – visi žodžiai reiškia ‘sūnus’. S. i. taip pat turi žodį sutaḥ ‘sūnus’, kuris yra šios šaknies veiksmažodinis būdvardis. Žodžio neturi italikai. WP I 469, Pok. 913.
Šaltinis:
Vendryes LEJA, 205–206
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
[Šiuo metu neatkreipiamas dėmesys, kad sangrąžinis įvardis *seu̯e, *su̯e- gali būti ir su intarpiniu -n-: *sū-n- bei *s-n-u. Yra ir iš tokios formos kilusių giminystės terminų:] Įterptinį n turi labiausiai paplitęs ide. žodis, reiškiantis 'sūnus': s. i. sūnu-ḥ, lie. sūnùs, s. sl. synъ m. 'sūnus'.
Šaltinis:
Otrębski 1967b, 74
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
Lie. sūnùs, pr. sōuns ‘sūnus’ (T. E. M. K. Z.). Fraenkel II 941 t.; Trautmann 433; Endzelin 252; Pokorny 913 t.; LKŽ XIV 178–180: neturime distribucijos problemų. Aptariamas ide. sūnaus pavadinimas (s. sl. synŭ, s. i. sūnuḥ ir t. t., o su kita priesagos forma kaip gr. υἱύς, υἱός) padarytas iš veiksmažodinės šaknies, paliudytos, pvz., s. i. [162] sūte ‘pagimdo’, bet išnykusios baltų kalbose. Kaip ir kiti vedybinės giminystės terminijos elementai (plg. anýta, avà, duktė̃), latvių kalboje sūnùs tipo žodis yra visiškai išnykęs ir šia reikšme čia randame dêļs, kuris lyginamas su la. dêle ‘dėlė’, dĩle ‘žindantis veršiukas; kumeliukas; paršiukas’, lie. dėlė̃, pirmadėlė̃, s. i. dharuḥ ‘kuris čiulpia; čiulpikas’, gr. θῆλυς ‘moteriškas’, lo. felō, filius ir t. t. (M.-E. I, 463; Fraenkel I, 87). Aptariamos šaknies ‘čiulpti; žindyti’ vedinys (la. dêt ‘čiulpti’, pr. dadan ‘pienas’⁸⁷ [⁸⁷ Latvių dêt, kuris ne geriau paliudytas netgi M.-E., šiuo metu iš tikrųjų nevartojamas, nes nepateikiamas nei B.-K., nei LLVV, o, antra vertus, lietuvių kalboje yra tikrai išnykęs (abiejuose arealuose bendra forma šiuo metu sąvokai ‘čiulpti pieną’ vartojama bendra forma yra abejotinos etimologijos lie. žį́sti, la. zi̇̂st, bet, be kita ko, senesnė; Fraenkel II, 1314; M.-E. IV, 736). Aptariamosios šaknies požiūriu žodis dadan (plg. s. i. dadhi ‘rūgšties pienas’ ir alb. djaθε ‘sūris’) yra vienintelis prūsų vedinys, kurį neseniai Smoczýski (Tbk. 108 cit.) pasiūlė skaityti *la(i)dan. Vadinasi turėtume kitą etimologiją], s. sl. dajiti ‘melžti’, s. i. dhayati ‘čiulpia, žinda’ ir t. t.; M.-E. I, 645; Trautmann 316; Endzelin 155; Toporov, A-D, 284–286; Mažiulis I, 171 t.) turėjęs pirminę reikšmę ‘žindomas’, o dabar latvių kalboje – galbūt anksčiau remiantis sūnùs tipo laiudišku pavadinimu, – vėliau pamažu nepriklausomai ir savarankiškai buvo pakeistas panašiai kaip lo. kalboje filius yra perėjęs į ‘sūnùs’⁸⁸ [⁸⁸ Apie šią apgaulingą baltų-lotynų izoglosą žr. M. T. Ademollo-Gagliano, AGI 63 (1978) 11 t.]. Kaip ir kitais atvejais, latviai neteko lietuvių bei prūsų kalbose išlaikyto ide. žodžio.
Šaltinis:
Ademollo Gagliano 1992, 162–163
Antraštė:
sūnau
Straipsnelis:
Voc. sg. m. ide. laikais tikrai rodė u- ir i- kamienų pilnojo balsių kaitos laipsnio formas, plg. s. i. sūno su lie. sūnaũ, go. sunau ir s. sl. synu ‘o sūnau’ […] iš ide. *sū̆nou, kaip ir s. i. pate ‘pone, sutuoktini’ su lie. patiẽ ‘Gatte’ iš *potei. Dėl o- kamienų vokatyvo su *-e literatūros žr. Szemerényi, p. 172: pirmiausia kaip kvalitatyvinis (qualitativer) ablautas suprantama Kuryłowicz’iaus.
Šaltinis:
Euler 1991, 40
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
Lietuvių kalboje u kamienas yra negausus. Nemaža dalis yra labai seni žodžiai, turintys u kamieną ir kitose indoeuropiečių kalbose pvz.: s. sl. synъ (kilmininkas synu, šauksmininkas synu), go. sunus, s. i. sūnús.
Šaltinis:
Rinkauskienė 1998, 188
Antraštė:
sūnus
Straipsnelis:
žr. duona
Šaltinis:
Kortlandt 1977, 321
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
žr. varna
Šaltinis:
Poljakov 1997, 65–66
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
žr. merga
Šaltinis:
Poliakovas 2005, 113
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
žr. tėvas
Šaltinis:
Bērtulis 1972, 17
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
žr. žmona
Šaltinis:
Bērtulis 1972, 18
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
Baltų ir salvų kalbos turi tokių bendrybių, kurių ištakos siekia praide. epochą, ir yra būdingos tik šioms kalboms, pvz., -u- ir -i-kamienų instr. sg. su galūne *-mi, kaip lie. sūnumì, avimì, sl. сынъмь, гостьмь, -ā-kamieno instr. sg. su galūne *-an, kaip lie. rankà, sl. rǫkǫ, -o-kamieno gen. sg. su *-ō, kaip lie. vil̃ko, sl. влька, 1 asm. asmeninio įvardžio kamienai *men- / mon-, gimininių įvardžių dat. sg. m. su *-mou / mu-, s. lie. támui, sl. томоу.
Šaltinis:
Савченко 1972, 150–151
Antraštė:
sūnùs
Straipsnelis:
[Straipsnyje aptariami ide. *suH-nu-, *suH-i̯o- ‘sūnus’ refleksai ide. kalbose, plg. lie. ‘sūnùs’, taip pat teikiama nauja medžiaga ir šaknies etimologija.
Šaltinis:
Blažek 2011, 79–89
Antraštė:
sū́nūs
Straipsnelis:
žr. duktė
Šaltinis:
Olander 2009, 17–18
Antraštė:
sū́nų
Straipsnelis:
žr. galva
Šaltinis:
Olander 2009, 130–131

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas