Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: tatai, ilgas, dieninga, balvonas.

Antraštė:

tatai

Reikšmė:

tai

Straipsnelis:

Absoliutinio demonstratyvo formą tatai kai kurie autoriai laiko sudaryta iš dviejų dalelyčių [Valeckienė A. LKK 1978 18 77]. Toks aiškinimas nėra patikimas. tatai negalima vesti iš dviejų dalelyčių *ta ir *tai, nes neįmanoma paaiškinti tokios darybos vidinių motyvų. [185] Kai kuriose aukštaičių šnektose ir žemaičių patarmėse, kaip rodo užtat(ai) geografija ir senųjų raštų medžiaga, buvo vartojamas absoliutinis demonstratyvas tatai, *tata resp. šitai, an(a)tai, kurio kilmė gali būti aiškinama tokiomis hipotezėmis: 1. Jeigu neprieštarautų dalelytės užtat struktūra, būtų galima manyti, kad tatai (šitai, an(a)tai) yra susiformavę iš absoliutinių demonstratyvų *ta, *ši, *ana sutapusių su bevardės giminės vardininko – galininko formomis ir o kamieno 'lokatyvo' *tái [Rosinas A. Blt 1982 18,1 20–21]. Be struktūrinių požymių, tai su 'lokatyvu' sieja semantika. 2. [186] Kaip rodo absoliutinio demonstratyvo formos tai DP 91₃, taiag DP 361₃₁ ir tat PK 144 bei dalelytė užtat, kuri, rodos, gali būti kilusi iš *už tata, galima prielaida (kurią yra iškėlęs A. Girdenis), kad tai < *taja. Forma *taja, be abejonės, yra suaugtinė; ji atsirado iš samplaikinės *ta i̯a, kuri egzistavo iki Leskyno dėsnio laikų. Po to, kai *ta i̯a > *taja, pastarosios galo -a-, kaip neturintis morfologinio krūvio, lengvai galėjo išnykti ir *taja > taĩ. [187] Forma tatai, kuri kaip absoliutinis demonstratyvas dar vartojama senuosiuose raštuose, gali būti ir reduplikacinis, ir samplaikinis darinys, t. y. tatai < *tataja < *tata i̯a. Reduplikacinio absoliutinio demonstratyvo *tata atsiradimą pralietuvių epochoje greičiausiai inspiravo tai, kad: 1) formą *ta sudarė silpna šaknis, susidedanti tik iš vienos fonemos t-; 2) reikėjo sustiprinti *ta identifikuojamąją reikšmę. Reduplikacinės darybos rodomųjų įvardžių, atsiradusių dėl įvairių vidinių raidos motyvų, yra slavų ir ugrų-suomių kalbose, plg. r. tot (< tъ + tъ, č. ir le. tet, mard. t'et'e, t'it'ε 'tas pats' ir kt.

Šaltinis:

Rosinas 1988, 185–188

Antraštė:

tatai

Straipsnelis:

Lietuvių kalbos absoliutinis demonstratyvas tatai yra suaugtinis įvardis, susiformavęs iš samplaikų: tatai < *tataja < *tata i̯a.

Šaltinis:

Rosinas 1988, 210

Antraštė:

tatai

Straipsnelis:

[Recenzuojama A. Valeckienės knyga] Darinys tatai skaldomas [autorės] ne į tat-ai, kaip dažniausiai daroma, bet į ta-tai, kur abu dėmenys laikomi dalelytėmis.

Šaltinis:

Zinkevičius 1988b, 216

Antraštė:

tataì

Straipsnelis:

[Tikslinamos savo mintys iš Balt. 17(1) 1981] Po Leskyno dėsnio dėl analogijos su dviskiemenėmis formomis kita resp. visa daug kur turėjo išnykti ir absoliutinio demonstratyvo sg. ir pl. opozicija ir įsigalėti viena bendra forma *ta, kuri sutapo su f. sg. vard. forma ta, atsiradusia taip pat po Leskyno dėsnio dėl analogijos su ana < *anā́, kita < kitā́. Dėl to, norint sustiprinti f. vard. ir absoliutinio demonstratyvo opoziciją, prie *ta daugelyje šnektų galėjo būti pradėtas jungti pseudolokatyvas *tai, t. y. *ta + tai > tatai.

Šaltinis:

Rosinas 1983, 195

Antraštė:

tatai̇̃

Straipsnelis:

Abejoti tuo, kad lietuviai ir latviai neturėjo n. pron. ir absoliutinio demonstratyvo *ta [Žr. Valeckienė A., Lietuvių kalbos bevardės giminės įvardžių kilmė. – Kn.: Gramatinės kategorijos ir jų raida. V., 1978, p. 82], nėra pagrindo. Juk net ir tuo abejojantys [18] autoriai [ten pat, p. 71–72] žemaičių tarmei ir aukštaičių tarme parašytiems rašto paminklams pripažįsta formą tatai, kurios dalijimas į ta + tai esąs „pats tikslingiausias“ [ten pat]. Antra vertus, sunku įsivaizduoti, kad rytų baltų absoliutinis demonstratyvas ir n. pron. struktūriškai būtų skyręsis nuo vakarų baltų ir kitų giminingų kalbų atitinkamų įvardžių formų, plg.: pr. sta ir s. sl. to, gr. τό … [19] Aiškindami tatai̇̃ kilmę kai kurie autoriai teigia, kad kalbamoji forma yra sudaryta iš dviejų dalelyčių [žr. ten pat.] Toks tatai̇̃ kilmės aiškinimas nėra patikimas […] įsakmiai pabrėžti, kad absoliutinio demonstratyvo formos tatai̇̃ negalima kildinti iš dviejų dalelyčių *ta ir tai̇̃, nes neįmanoma paaiškinti vidinių tokios darybos motyvų. Patikimesnis būtų tatai kildinimas iš absoliutinio demonstratyvo *ta (sutapusio su n. [20] forma) ir o kamieno pseudolokatyvo *tái [Plg. ž. dalelytę tei̇̃ (tei̇̃ dedelė laimė Kuršėnai, kuri gali būti kilusi iš *to/ei, žr. Rosinas A., Kelios pastabos apie bl. pron. demonstr. loc. formas. – Baltistica, 1967, t. III(II), p. 177], struktūriškai artimo vietos adv. aukštai̇̃/žemai (plg. pr. semm-ai ‘žemai’), kurių -ai, kaip manoma, yra o kamieno loc. [Žr. Mažiulis V., Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. – V. 1970, p. 169; plg. Endzelīns J., Latviešu valodas skaņas un formas. – Rīgā, 1938, p. 144; Endzelīns J., Baltu valodu skaņas un formas. – Rīgā, 1948, p. 229]. Todėl abejotinas atrodo bandymas kildinti tai iš ā kamieno (f.) sg. loc. *tāi [žr. Valeckienė, min. veik., p. 72–73] [21] … lietuvių tai ir tei logiškiau kildinti iš o kamieno sg. loc. *ta/ei, kuris bent jau lietuvių prokalbėje prielaidą absoliutino demonstratyvo funkcijoms atlikti vargu ar turėjo […] Be struktūrinių požymių, tai su loc. sieja ir semantika, […] pvz.: Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva […] tai pakeitus vietos adv. čia, sakinių reikšmė pasikeistų. […] Galima padaryti išvadą, kad o kamieno pseudolokatyvas *ta/ei, kurio reikšmę sudarė du daiktiniai neutraliojo rodymo komponentai (įvardinis ir prieveiksminis), buvo vartojami baltų prokalbėje [žr. Rosinas A., min. str. – Baltistica, t. III (II), p. 177]. Iš jo atskirose kalbose susiformavo adv. rodomosios dalelytės, o lietuvių kalboje, susiklosčius ypatingoms sąlygoms, galėjo susiformuoti ir absoliutinis demonstratyvas. [21]

Šaltinis:

Rosinas 1981, 18–21

Antraštė:

tataĩ

Straipsnelis:

Lie. tataĩ kilmė iš *tód toi̯ ar *tó-toi̯ yra artima Meillet'o pateiktai kilmei iš *tad aĩ < *tód óh₁íh₁.

Šaltinis:

Dunkel 2009, 54