Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: indauja.

Antraštė:

indaujà

Straipsnelis:

žr. krėslas

Šaltinis:

Sabaliauskas 1966d, 111

Antraštė:

indaujà

Straipsnelis:

[Straipsnyje aptariami dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai]. Br. яндо́ўка ‘toks senovinis indas su snapu gėrimams (r. ендова); (menk.) didelė nosis’ БРС 1047 (pirmąja reikšme ir Nosovičius СБН 727), яндо́ва ‘toks bokalas, kaušas’ Karskis Б 136; plg. Jablonskis LŽ 78, kt. šaltiniuose žymi įvairaus dydžio varinių, skardinių, medinių ar molinių indų, skirtų alui pilstyti, medui laikyti ar net pinigams susidėti, pavadinimus. Plačiai žinomi r. ендова́, яндова́ (jais žymimas indas irgi ne visada vienodos medžiagos, formos ir paskirties; tai paprastai plačiagurklis ąsotis ar taurė su snapu gėrimams pilstyti; Sreznevskis Материалы III 1659 яндова ‘lėkšta taurė su snapu’; ендова yra patekęs ir į suomių-ugrų kalbas. Le. janduła (plg. jandula Jablonskis LŽ 78), jandowa ‘taurė’ SJP II 134 – sen. raštų žodžiai. Iš lietuviškų žemių yra hindowia, dgs. vard. jndowy, yndowia, indowa, indowka […]. Iš lie. indaujà, žr. Fasmeris ЭСРЯ II 19 t. Rodytųsi, susiduriama su semantiniais sunkumais: lie. indaujà (indáuja) paprastai vartojama vietai (lentynai, spintai, patalpai), kur dedami indai (o kartais – jau ir kas kita), pavadinti, retai dar turi kolektyvinę „(daugybės) indų“ reikšmę. Tačiau tarmėje užfiksuota ir ‘didelės geldos mėsai sūdyti’ reikšmė (LKŽ IV 105 indaujà 5). Kad seniau atskiro indo reikšmė buvusi įprasta, rodo XVII a. dokumentų hindowia, yndowia, инъдава ir pan., glaudžiausiai savo fonetika susiję su lie. indauja (tad naujai iš lietuvių kalbos paimti ar bent perdirbti) ir kartu atstojantys яндов(к)а ir pan. Gdansko janduła ‘taurė’ būtų galima aiškinti (jei jis nėra atskiras skolinys iš lie. indùlis – dem. šalia iñdas ar kokio kito buvusio vedinio) taip: kadangi gyvoje baltarusių kalboje яндоўка buvo (ir tebėra) įprastinis pavadinimas (deminutyvinė lytis), kur ў gali būti suvoktas tiek kaip v, tiek ir kaip l atstovas, prireikus pavartoti pamatinę (ne deminutyvinę) lytį, lengvai galėjo atsirasti *jandola (jį patvirtina ukr. trm. яндола́), vėliau perdirbtas į le. janduła, jandula, br. яндул. Abejonių, jog яндова (ендова) < iš lie. indauja keltų skirtinga žodžių pabaiga, tačiau tai gali būti susiję su rytų slavų žodžių fonetine struktūra, be to, яндова (ендова), neabejotinai būdamas apysenis lituanizmas (bet ne anksčiau nei X a., nes kitaip nebeturėtų -n-), galėjo atsirasti iš senesnio lie. *indava (tik vėliau, manoma, pakitusio į indauja, žr. Skardžius Lie. žodžių daryba 88).

Šaltinis:

Urbutis 1969b, 157–158

Antraštė:

indaujà

Straipsnelis:

R. ендова, яндова, paliudytas 1551 m., pateko į rusų kalbą maždaug tuo pat metu kaip ir янтарь, galbūt ne tiesiai iš lie. indaujà, o per kokią nors tarpinę kalbą, plg. 1670 m. užrašą Dancige: czara albo janduła (Brückner). [Dar žr. jentaras]

Šaltinis:

Кипарский 1973, 69

Antraštė:

indaujà

Straipsnelis:

[Recenzuojamas V. Kiparskio rusų istorinės gramatikos trečias tomas, kuriame aptariami ir literatūrinėje rusų kalboje vartojami baltizmai]. R. ендова́, яндова́ (nuo 1551 m.) < lie. indaujà.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1977, 384

Antraštė:

indaujà

Reikšmė:

kredens, bufet, do którego wstawia się naczynia

Straipsnelis:

žr. indas

Šaltinis:

Smoczyński 1998-1999 (2000), 163—164