Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: dykas, sagtis, drudinti, gi, grįžtis, ašvoklė, čiaužyti, digna, gunglinėti, žaliūkė, gylė, ikrai, klypuoti, špuolė, dambis, gilus, vagis, uolis, blindė, laužti, gumuoti, ėrìnis, muras.

Antraštė:

dỹkas

Straipsnelis:

Tarp kitų lie. dỹkas ‘dykinėjąs, neveiklus, tuščias, negyvenamas’ atitikmenų E. Fraenkelio žodyne paminėtas ir la. dĩkã ‘(vaikas) verksnys, rėksnys’ (la. žodžio balsis turi būti trumpas -a!-), kuris čia ne visai dera. La. dĩka ‘verksnys, rėksnys’ remiasi la. dìkt 1) ‘griežti, tyliai mykti, [v.] knirren, leise brüllen’, 2) ‘ūžti, dūgzti, [v.] summen’, 3) ‘bliauti, staugti’ (ME ir EH). Lie. dỹkas atitikmeniu veikiau laikykime la. dīkt ‘tinginiauti, [v.] faulenzen’ (EH ). Pastarasis la. žodis fiksuojamas viename rankraštiniame žodyne.

Šaltinis:

Rūķe-Draviņa 1957, 60

Antraštė:

dỹkas

Straipsnelis:

Lie. dykas, la. dīks ‘t. p.’ – tikslūs atliepiniai šalia sl. *dikъ ‘natūralus, neapgyventas, laukinis, laisvas, nevaldomas; tuščias, be žmonių; nederlinga (apie žemę)’ : le. dziki ‘nepaliestas, natūralus; neapgyventas; vešlus, netvarkomas, laukinis (apie augalus); be žmonių’, bažn.-bulg. XV a. дикъ ‘[lo.] ferus’, s. r. ДИКЫИ ‘[lo.] agrestis (apie augalus, žmones)’, r. ди́кий, psn. ir dial. дикóй ‘laukinis’, br. дзíкі ‘laukinis’. Tolesni ryšiai neaiškūs, gal sietina su kimr. dig ‘piktas’ (G. S. Lane, Language 1925, VIII, 297; 1926, IX, 268–270), gal. su vok. Ziege, s. v. a. ziga (Zubatý, Studie a článku I, 1945, 2, 95, Lewy, ZslPh 1925, I, 415–416). Sennas [Mélanges Linguistiques offerts à H. Pedersen á l’occasion de son 70. anniversaire, Aarkus, 1937, 456–470] nepagrįstai teigė (žr. Fraenkel LEW, 95), jog bl. žodžiai yra slavizmai.

Šaltinis:

SłPr III, 207–209

Antraštė:

dỹkas

Straipsnelis:

Lie. dỹkas, la. dīks dėl vokalizmo ir priegaidės (t. y. ne lie. *dýkas) reikia laikyti senu skoliniu iš slavų *dikъ.

Šaltinis:

Hamp 1978, 142