Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: deina, karkalis, gorė, gruntas, avekur, kimynas, kaka.

Antraštė:

déina

Reikšmė:

įtikimas, įtaika

Straipsnelis:

[120] Nagrinėjamoje grupėje pamatiniu žodžiu eina daiktavardis (déina), o déinauti, déininėti ir déiningas, -a yra jo vediniai. [121] déina kaip veiksmažodžio vedinio šliejimasis prie déinauti lengviausiai gali būti paaiškintas, jeigu galvojama, kad jis kadaise tikrai buvo padarytas iš kažkokio veiksmažodžio, kuriam išnykus, semantinio pamatavimo funkciją perėmė kitas veiks. – išvestinis déinauti. [126] Tas veiksmažodis, jeigu jis būtų lietuvių kalboje išlikęs, veikiausiai tiksliai atitiktų la. diêt (deju) ‘šokinėti, šokti, dainuoti’ ir turėtų formą *díeti (praes. 3 *díeja, sen. ir žem. *dẽja; pret. *díejo, sen. *dė́jo). Šiai rekonstrukcijai pritaria ir lie. dejà bei dejúoti (dejoti) – pastarųjų santykis su *díeti formaliai nesiskiria nuo santykio tarp lie. lejà ‘mušimas, pyla’, (už)lejúoti ‘užliẽti, (už)akavuoti, (už)cinuoti’ ir líeti (líeja, trm. lẽja) ‘pilti; mušti’ bei liẽti (liẽja, trm. lẽja) ‘formuoti; lipdyti kuo’ [ir kt.][127] Lie. déina darybiškai irgi įmanoma betarpiškai sieti su veiksmažodžiu *díeti, plg. lie. gleinà ‘kas terlioja, tepa’ : gliẽti (gliẽja/glẽja) ‘tepti, lipyti, glaistyti’ [ir kt.].

Šaltinis:

Urbutis 1972c, 119–127