Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: koks, koki, kokia, balamūtas, atsikalti, duostė, gvaibti, gruoduotas, lieti, briūnas, bebrinis, siūlas, šlapias, ežė (ežia), suolas, yvas, skytas, briauzga, samtis, glėveris, plusti, būžinas, du du du!, juša, laišvikis.

Antraštė:

koks, koki, kokia

Straipsnelis:

Lie. kalbos ypatybes žymintys koks, koki(a) tipo įvardžiai diachroniniu požiūriu nėra gryni priesagos *-āk- vediniai. La. […] priesagos -āk- […] ir lie. -ok- […] vediniai rodo, kad lietuvių kalboje turėtų būti o resp. ā kamieno įvardžiai *kokas, *koka, vestini iš *kākas, *kākā […]. Tačiau lietuvių kalboje vartojamos i̯o ir i̯ā kamienų kalbamojo įvardžio formos. […] [pateikiama daug pavyzdžių] [53] […] aiškiai rodo, kad kalbamieji įvardžiai yra sudėti iš dviejų elementų: (k)-ok- + is resp. (k)-ok + ī̆. Elementas (k)-ok- vestinas iš nekaitomos formos, sutampančios su bevardės giminės vardininku galininku *(k)-āka, plg. *kieka < *keika. Elementas *(k)-āka yra priesagos *-āk vedinys iš atitinkamų kamienų įvardžių: kita-, *(v)eina-, ši-, ana-, ta-, (j)i- resp. *i̯a-, visa-. Antrasis elementas -is, -ĭ yra rodomasis nedistancinis įvardis *is, *ī, pagal Wackernagelio dėsnį užimantis antrąją poziciją morfologiniame sakinyje. Kitaip sakant, lietuvių (k)-okis tipo įvardžiai priklauso ir fleksinei ir samplaikinei derivacijai: jų pirmasis komponentas yra priesagos *-āk- vedinys, o visas įvardis yra susiformavęs iš samplaikos *(k)-āka (j)is, kuri pralietuvių epochoje funkcionavo kaip leksinė sintaksinė kategorija.

Šaltinis:

Rosinas 1984, 52–53