Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: vienas, bažytis, kerpti, gramulys, šiepti, kuistis, duomies, driežti, žerstukas, kirnas, paklevis, žiberklės, sketerys, prusinas, kiaukšt.

Antraštė:

vi̇́enas

Straipsnelis:

Baltų kalbose turime penkis pavyzdžius (plg. Illicz-Switycz 71–72 ir 86), kuriuose kirtis į akūtinę šaknį neatitrauktas. Keturi šaknyje turi erət iš erHt tipo junginį. Gr. οἰνός lyginant su la. viêns, s. lie. vi̇́enas 3 akcentinė paradigma.

Šaltinis:

Milewski 1966, 115

Antraštė:

vi̇́enas

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti baltų kalbų vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų kalbų pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus bei slaviškus ir germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbos raidoje]. Lie. vi̇́enas, la. viêns (su antriniu v-) tęsia ide. *ei-nos. Patikimą ei ≥ ie rodo lie. trm. vič-veĩn-elis ir la. veiņāds ‘beveik, taip pat’. Bet pr. ains – jeigu ne germanizmas – yra kilęs iš *oi-nos, kaip ir sl. inъ (le. ino), go. ains ir lo. ūnus.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 239

Antraštė:

vienas

Straipsnelis:

Požymį ‘nežymimasis’ baltų epochoje turėjo ir įvardis *(ve)einas, kuris buvo vartojamas ir būdvardžio ir daiktavardžio pozicijoje. Prūsų ains gretinamas su go. ains, lo. ūnus (< *oinos), gr. οἶνος ir vedamas iš *ain- [Endzelīns SV 1943 73; Топоров ПЯ 1975 I 64, Schmalstieg OPG 1974 107; Fraenkel 1239]. Prūsų tekstuose greta dažnesnio ain- rašomas ein- ir en- greičiausiai atspindi žodžio pradžios neutralizuotą a/e ir yra vestinas iš praprūsų *einas, kuris susisieja su rytų baltų *vienas < *veinas. Nuo pr. *einas rytų baltų *vienas < *veinas skiriasi tik protetiniu v-, kuris gali būti kokios nors dalelytės reliktas [Endzelīns LVG 1951 481–482; Zinkevičius LKIG 1981 2 67]. Turint galvoje, kad rytų baltų deiktinės dalelytės ve, vei, kurios vartojamos ir su rodomaisiais įvardžiais yra atsiradusios iš imperatyvų gana seniai, galima prielaida, kad viena iš tų dalelyčių yra prilipusi prie *einas ar *ienas, vartojamo egzistavimo reikšme tokiuose pasakymuose, kaip *ve(i)einas vīras eiti ‘ve kažkoks vyras eina’.

Šaltinis:

Rosinas 1988, 197

Antraštė:

vi̇́enas

Straipsnelis:

Rytinių baltų formos skiriasi nuo pr. ains 1) ‘vienas’, 2) ‘kitas’, 3) ‘vienišas’, 4) ‘vienintelis’, 5) ‘kažkas’, 6) ‘nuosavas’, ‘savas’; 7) neapibrėžtas artikelis (dėl vokiečių kalbos įtakos) pradiniu -v- ir šaknies vokalizmu (-ē̆i-, plg. lie. vič-vei̇̃nelis, la. veināds, veināde, žr. Ланг. LVV 340 ir kt.), plg. lie. vi̇́enas, la. viêns. Jeigu pradinis -v- yra vėlesnės kilmės (pvz., pakitęs žem. vei̇̃šmus šalia iẽšmas, jiẽšmas, la. i̇̀esms, pr. aysmis; ryšium su tuo plg. žem. jei̇̃nis, jei̇̃nė ‘jis’, ‘ji’, kurie siejasi su vi̇́enas, vienà, o toliau su pr. ains, žr. Grinaveckis, Baltistica 8, 1, 1972, 73–76; plg. la. viņš ‘jis’ iš *vini̯ < *(v)ēino- ir t. t.), skirtumai nuo pr. formos sumažėja. Dėl platesnio fono pravartu atsižvelgti ir į lie. ýnas ‘šis’, kuris, beje, aiškinamas įvairiai. [64]

Šaltinis:

Топоров ПЯ I, 62–64

Antraštė:

vi̇́enas

Straipsnelis:

Lo. unus < oinos, umbrų unu ‘vienas’, s. isl. ǣn, go. ains, pr. ainan (acc. sg.), ains, lie. vi̇́enas, la. viens (abu iš *u̯i-ēinas), s. sl. ѥдинъ (*einos) ir kt. Rodo *oi/ei-nos. Av. aeva ‘1’, s. persų aiva ‘1’ kilę iš oiu̯os (s. i. ēkas < *oi- arba *ei- formanto -k- atžvilgiu yra indų naujas vedinys), neturėjusio pirminės skaitvardžio reikšmės, plg. gr. οἶος < οἶϝος ‘vienintelis, vienišas’. Kaip ir ide. *sem-, taip pat ir ide. *oi/ei-no-, *oi-u̯o- neturėjo pirminės skaitvardžio reikšmės ‘1’. Skaitvardis ‘1’ susidarė daug vėliau už skaitvardžius ‘2’ – ‘10’ ir netgi ‘100’.

Šaltinis:

Мажюлис 1956, 54

Antraštė:

vi̇́enas

Straipsnelis:

Lie. vi̇́enas ir la. viêns rodo lygiagretų vystymąsi, tačiau tiksli raida nėra aiški. Balsis ie, matyt, yra kilęs iš *ai ir *ei lie. ir la. kalbose neaiškiomis aplinkybėmis (žr. Stang, 1966, 52–68). Lie. vičvei̇̃nelis ‘a single’ rodo į *ei, kuris dera su sl. labiau nei su pr. ir reprezentuoja ide. abliauto variantą *ei̯nos. Nėra ir patenkinamo pradinio v- išaiškinimo. Fonetinis protetinis v- sporadiškai randamas kai kuriose lie. tarmėse, tačiau tai vargu ar paaiškintų protetinio v- paplitimą lie. ir la. kalbose. Endzelynas (Altpreussische Grammatik, 356) siūlo įvairius galimus prefiksus (*u-, *u̯ē̆, *u̯i-). Akūtinė [žodžio v̇́enas] šaknies priegaidė atitinka sl., ypač s.-kr. ȉn, ȉno ‘other’ = ‘kitas’.

Šaltinis:

Comrie 1992, 726

Antraštė:

víenas

Straipsnelis:

žr. dešinas

Šaltinis:

Pisani 1969, 138

Antraštė:

víenas

Straipsnelis:

Jotvingių anʃ ‘vienas’ turbūt yra vietoj ainʃ, plg. pr. ains, sūduvių (Meletijus) ains, eins, bet. lie. víenas, la. viêns.

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 69

Antraštė:

víenas

Straipsnelis:

K. Liukkoneno siūlomos naujos geros suomių kalbos baltizmų etimologijos: […] suo. vain ‘nur’ < bl. *veina, lie. víenas – geras šio tipo prieveiksmių semantinis paaiškinimas […].

Šaltinis:

Nilsson 2001, 191

Antraštė:

vienas

Straipsnelis:

žr. aliai

Šaltinis:

Balode 2001, 10

Antraštė:

vienas

Straipsnelis:

Dažniau vartojamuose žodžiuose galimi įvairūs nereguliarūs fonetiniai pakitimai, pvz., […] skaičiuojant sakoma viens, du, tris, vadinasi, vienas sutrumpėja iki viens, o trys – iki tris […].

Šaltinis:

Mańczak 1994, 95