Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: inkaras, maguoti, bare, imša, geležūnės, stabaras, snarglys, meknė, šviedrus, žerplėti, sintėti, anta.

Antraštė:

inkaras

Straipsnelis:

Dauguma žodžių, reiškiančių ‘inkaras’, paskolinti per lotynų kalbą iš graikiško žodžio, kurio reikšmė remiasi sąvoka ‘kažkas sulnkto’, ‘kabliukas’. Lie. inkaras, la. enkurs, r. jakor’, visi < s. isl. akkeri, da. anker, šv. ankare; čia ir s. air. ingor, air. ancoire, pranc. ancre, s. ang. ancor ir t. t. Visos šios Europos kalbų formos kilę iš lo. ancora, kuris kartu su s. sl. ankura perimtas iš gr. ἄγκῡρα, giminiško ἀγκύλος ‘sulinkęs’, skr. añc- ‘ lenkti’, s. v. a. ango ‘kablys’.

Šaltinis:

Buck 1949, 737

Antraštė:

iñkaras

Reikšmė:

prietaisas (kablys) laivui pritvirtinti prie kranto arba jūros, ežero arba upės dugno

Straipsnelis:

Jau XVI a. turimas (BP I 203, R, MŽ, NdŽ, JD, KlpD) […] [skolinys] iñkaras ‘prietaisas (kablys) laivui pritvirtinti prie kranto arba jūros, ežero ar upės dugno’ […] [kildinamas] iš v. Anker ‘t. p.’, kuris esąs dėl liaudies etimologijos priderintas prie lie. kárti bei turįs pridėtą priešdėlį in- (į-) [(LsB 446, juo remiasi Alminauskis, Fraenkel LEW, 185)]. […] Rytų Prūsijos rytinėje dalyje vietoje a galėjo būti tariamas e arba net i, ypač prieš l junginius (ll, lt, ld, lp) ir nosinius priebalsius (O. Natau, Mundart und Siedelung im nordöstlichen Ostpreußen, 1937, §§ 11, 13). XVI a. kalboje randame užrašytą variantą Enker ‘inkaras’ (ME I, 570), [plg.] la. añkurs, eñkurs ‘inkaras’, kilusius iš v. Anker, Enker. Taigi lie. iñkaras galėtų kilęs iš ryt. prūs. vok. Enker ar *Inker ‘t. p.’.

Šaltinis:

Čepienė 1997, 181

Antraštė:

iñkaras

Reikšmė:

Anker

Straipsnelis:

Išsamus straipsnis apie lie. iñkaras bei kãtas ‘Anker’ yra Studi Baltici 1952, IX, 238–243.

Šaltinis:

Kiparsky 1957, 41–42